Iš Sakartvelo į Lietuvą prieš kiek daugiau nei porą metų persikėlęs gyventi tatuiruočių meistras Davitas Gabunia pastebi, kad čia žmonės rinkdamiesi piešinius ant kūno spalvų vengia.
„Gimtoje šalyje baigiau dailės mokyklą, menų licėjų, universitete įgijau tapytojo diplomą – spalvos man labai artimos. Būtent jų ir pasigendu lietuvaičių noruose“, – sako pašnekovas.
Horizontas be kalnų
Atvykęs į Lietuvą trumpam, Davitas čia pasiliko susižavėjęs dabar jau savo žmona Gabriele.
„Sakartvele susipažinau su lietuviu, kuris pas mane darėsi didelę tatuiruotę. Teko kartu praleisti nemažai laiko, tad susidraugavome, – pasakoja tatuiruočių meistras. – Jis pasiūlė atvykti į Lietuvą, padirbėti čia, o neilgai trukus pakvietė ir į vestuves. Būtent ten sutikau Gabrielę.“
Anot pašnekovo, menininkai – laisvi paukščiai, jiems nesunku pakelti sparnus ir nutūpti vis kitoje vietoje. Taigi per du metus jis iš Sakartvelo persikėlė į Lietuvą, o Lietuvoje iš Kauno į Panevėžį.
„Labai didelio skirtumo kur gyventi nebuvo, Kaunas ir Panevėžys gana panašūs miestai. O štai Lietuvos gamta nustebino, – pasakoja tatuiruočių meistras. – Kai atskridau čia, pirmomis dienomis vykau iš Vilniaus į Kauną ir kelyje vis svarsčiau „Gal jau dabar? Gal dabar… Gal jau dabar?“ ir niekur kelyje neišvydau kalnų viršūnių. Draugai pirmiausia iš manęs pasijuokė, o tada pasakė, kad kalnų Baltijos šalyse nepamatysi. Sakartvele kalnai man buvo normalus, įprastas peizažas.“
Piešti ant kūno – didelė atsakomybė
Gimtoje šalyje Davitas kurį laiką dirbo dailės mokytoju. Vienos paskaitos suaugusiesiems metu ant vienos merginos rankos jis pamatė nedidelę tatuiruotę, kuri sužadino smalsumą geriau pažinti šią meno rūšį.
„Man patiko mokyti. Suteikti, perduoti žinias, kurias pats turi, kažkam – atrodo labai prasminga. Labai įdomu stebėti kaip vaikai evoliucionuoja, kokie jie atėjo ir kokiais tampa po kelių mėnesių. Kai matai, kaip jie auga kartu su tavimi – labai įdomu, – atvirauja menininkas. – Bet norėjosi pokyčių, tad ėmiau vis daugiau skaityti, domėtis apie tatuiruotes, valandų valandas praleisdavau „Youtube“ kanale žiūrėdamas vaizdo medžiagą.“
Jis atkreipia dėmesį, kad svarbiausia ne pačių tatuiruočių darymas, gebėjimas piešti, bet higiena. Tai kiekvieno gero tatuiruočių meistro taisyklė Nr. 1.
„Stengiuosi, kad piešinio ant kūno darytis atėjęs žmogus išsineštų ne tik jį, bet ir patirtį, žinias apie tatuiruočių darymo procesą. Stengiuosi kuo daugiau kalbėtis su klientu, pasakoti kokias ir kodėl priemones naudoju, ką darau. Kol piešiu žmogui visą laiką skauda, tad bendravimas šiek tiek atpalaiduoja“, – pasakoja Davitas.
Puošiasi kuklumu
Panevėžyje kartvelas jau daugiau nei pusę metų dirba „Egoisto Barber Shop“ esančioje studijoje „Datto Tattoo“.
Jis pastebi, kad dažniausiai tatuiruočių darytis atėję žmonės idėjų semiasi iš interneto. Jie parodo ko norėtų, o menininkas siūlo minimalius pakeitimus, kad kiekvienas klientas turėtų autentišką, niekur kitur pasaulyje neegzistuojantį piešinį.
„Gal dėl kainos, – abejoja Davitas. – Bet žmonės dažniausiai nori minimalistinių tatuiruočių. Ir, kaip jau minėjau, nespalvotų. Bet kartais sulaukiu ir didesnių prašymų – visos nugaros ar rankos piešinių.“
Meistro stilius – realistiškos tatuiruotės. Jis pastebi, kad klientų amžius svyruoja nuo 18 iki 40 metų, o istorijų būna labai įvairių.
„Visų jų tikrai neatsiminsiu. Bet gerai pamenu vyriausią savo klientą. Tuomet dar dirbau Kutaisi, kai 70-mečio vyro kūną papuošiau JAV Laisvės statulos motyvais“, – šypsosi pašnekovas.
Jis pats neturi nei vienos tatuiruotės.
„Labai sunku kažkuo pasitikėti. Manau, geriau visai neturėti tatuiruotės, negu turėti blogą. Taip. Aš meistras be tatuiruočių, bet nesakau, kad nenoriu. Kada nors tikrai turėsiu, tik kai rasiu patikimą ir netoliese esantį meistrą. Pastaruoju metu vos spėju, vis trūksta laiko.“
Patriotas, besiilgintis savo šalies
Artimiausiu metu didelių permainų tatuiruočių meistras neplanuoja – studijoje sekasi gerai, tad laiko stokoja net didžiausiam savo pomėgiui – tapybai. Tiesa, menininkas pastebi, kad jei ne žmona Gabrielė, užsieniečiui Lietuvoje verslą pradėti būtų sunku.
„Dauguma dokumentų – tik lietuvių kalba, o biurokratiniai procesai kartais užtrunka nepaprastai ilgai“, – sako jis.
Kitais aspektais Lietuva Davitui patinka. Ir nors negaili liaupsių žmonėms bei gamtai, jis pripažįsta, kad ši šalis ir Panevėžys – ne galutinė stotelė. Gal po penkių, o gal ir po dvidešimties metų jis svajoja grįžti atgal į tėvynę.
„Labai mėgstu gamtą, ten aš pailsiu. Turėdamas laisvą minutę atsikvėpti vykstu būtent ten – miškai, upės – bet kalnų man vis tiek trūksta,“ – šypsosi kartvelas.
