Panevėžietis Vidas Dulkė jau nuo 1997-ųjų vadovauja Liūdynės kultūros centro vaikų ir jaunimo pučiamųjų orkestrui „Vaikystės vėjas“. Tačiau bene visą gyvenimą jį lydi ne tik muzika, bet ir dailė. Gal dėl to, kad jo tapybą kartais pavadina „skambančia“, „pilna muzikos“, o muziką – „tapybiška“.
Kariuomenėje – unikali patirtis
Tiek muzika, tiek dailė jo gyvenime atsirado netikėtai. „Vieną kartą mano tėtis, grįžęs iš Rokiškio, parsivežė armoniką. Užgrojo, nors mokėjo vos kelias natas. Aš jo klausiau beveik su ašaromis akyse. Tada ir aš, ir jaunėlis brolis bandėme groti. Vėliau, pamatę mano susidomėjimą, nupirko akordeoną. Į muzikos mokyklą įstojau būdamas trylikos. Ten man pasakė, kad buvau jau per „senas“ mokytis groti akordeonu ir pasiūlė klarnetą. Tačiau lyg tyčia sužinojome, kad klarneto mokytoja bus tik kitais metais. Tada pasiūlė groti trimitu. Sutikau. Taip ir pradėjau muzikuoti“, – pasakojo 68-erių vyras.
Nors jis kilęs iš Rokiškio rajono, Aukštakalnių kaimo, jau daugelį metų gyvena Panevėžyje. „Tėviškėje be galo gražios vietos, tad iki šiol jos mane įkvepia kūryboje. Rokiškyje ir ėmiau lankyti muzikos mokyklą, o vėliau persikėliau į Panevėžį. Dar dvejus metus teko gyventi Venspilyje. Ten tarnavau sovietinėje kariuomenėje, kur grojau profesionaliame kariniame orkestre. Jame tekdavo groti po šešias valandas per dieną, tad pasisėmiau labai naudingos patirties. Pirmą kartą pamatęs tą orkestrą pamaniau: „O, Viešpatie, koks orkestras!“ Kai mane priėmė į jį, jaučiausi nuostabiai“, – atviravo V. Dulkė.
„Kai grįžau į Panevėžį, tikrai buvau labai pažengęs. Tad kai mano grojimą išgirdo „Garso“ orkestro vadovas, sakė: „aš tave imu“. Ten išdirbau 45-erius metus. Tuo tarpu su Liūdynės vaikais dirbu jau beveik 25-erius. Iš tiesų, ketvirtadalis amžiaus su vaikais – daug, nes tokiam darbui reikia daug kantrybės. Tuo tarpu 45-eri metai su „Garsu“ atrodo kur kas trumpesnis laikotarpis“, – juokėsi jis.
Sugadino telefonai
Liūdynės kultūros centro vaikų ir jaunimo pučiamųjų orkestras „Vaikystės vėjas“ šių metų lapkritį švęs garbingą 25-erių metų jubiliejų. „Džiugu, kad šiemet sulaukiau keturių naujų vaikų, norinčių groti, tad šiuo metu orkestre – 15 vaikų. Maksimalus skaičius vienu metu buvo 25 vaikai. Per metus net kelis kartus pasikeičia kolektyvo sudėtis, nes vieni išeina, kiti nebenori, treti kaip tik užsinori. Kai aš buvau vaikas, aš taip troškau groti, kad eidavau po aštuonis kilometrus tam, kad galėčiau muzikuoti, o dabartiniai vaikai to nevertina“, – dėstė šviesuolis.
Pasak jo, dabartinius vaikus sugadino telefonai. „Kadaise taip nebūdavo, o dabar vaikai per kiekvieną pertraukėlę čiumpa telefoną ir susirašinėja, žaidžia. Kitur telefonus surinkinėja, o aš žinau, kad jei atimčiau telefonus, vaikai tiesiog nebegrįžtu į repeticijas. Telefonai mane labai pykdo ir išbando kantrybę.“
Dvi sesės
Jo teigimu, orkestro „Vaikystės vėjas“ įkūrimui didelę reikšmę turėjo susitikimas su profesionaliu Aukštaitijos regiono pučiamųjų instrumentų orkestru „Garsas“. Jo vadovas Remigijus Vilys ir tapo pagrindiniu vaikų orkestro įkūrimo iniciatoriumi bei globėju. „Garsas“ ne tik koncertavo Liūdynės vaikams, bet ir supažindino su kiekvienu instrumentu bei jo grojimo galimybėmis. Po to koncerto ir edukacinės programos atsirado daug vaikų, norinčių pabandyti išmokti groti pučiamaisiais instrumentais.
Jauniesiems muzikantams instrumentus tuomet padėjo įsigyti olandų dirigento Piet Visser įkurtas labdaros fondas, Panevėžio rajono savivaldybė ir Atviros Lietuvos fondas.
„Iš pradžių orkestrui vadovavome dviese su kolega Vidmantu Tamoliūnu, o vėliau likau vienas. Dabar orkestre groja jaunimas nuo antros iki dvyliktos klasės. Dauguma – merginos, tačiau turime du būgnininkus vaikinus“, – sakė orkestro vadovas.
Pasak V. Dulkės, muzika ir dailė – dvi sesės. „Spalvos. Juk jos yra ir garsuose, ir dažuose. Tonas bei pustonis irgi – ir muzikoje, ir dailėje. Paletė – taip pat“, – kalbėjo pašnekovas.
Užuodė ir ėmė tapyti
„Na, o tapyba susidomėjau muzikos mokykloje, pamatęs kitų moksleivių darbus. Pauosčiau aliejinių dažų kvapą ir man taip kvepėjo, kad kaime išsitraukiau mamos drobes, nusipirkau dažų, susikaliau rėmą ir bandžiau tapyti. O tada nė nežinojau, kad reikia gruntuoti, todėl niekas gerai nesitepė, dažai persigėrė net į kitą drobės pusę“, – juokėsi jis.
Vėliau kariuomenėje jis susipažino su keletu kitų dailininkų, kurie suteikė įvairių žinių tapybos klausimais. „Ten ir išmokau kaip gruntuoti bei keletą įdomių technikų. Tačiau tapybos mokausi ir dabar – po kelias valandas per dieną klausausi „Master class“ pamokų internetu. O kiek esu perskaitęs knygų apie dailę… Ir čia, Panevėžyje, nemažai teko dirbti su dailininkais.“
Dažniausiai V. Dulkė tapo gamtos ir ubanistinius peizažus, natiurmortus. „Mano tapybai artimiausi impresionizmas ir romantiškas realizmas. Esu surengęs nemažai autorinių parodų, o karantino metu organizavau net nuotolinę parodą. Daug darbų įsigijo privatūs Europos kolekcininkai“, – džiaugėsi menininkas, kurio mėgstamiausias dailininkas Claude Monet.
Dabar vyras tapo ne tik aliejiniais dažais. Naudoja ir pasteles, ir akrilą. „Visgi aliejiniai dažai yra geriausias pasirinkimas. Piešiu įvairiai: iš natūros, iš nuotraukų, net iš televizoriuje pamatytų vaizdų.“
