Košę ar sriubą pasigardžiuodami ragaujame iš dailių molinių dubenėlių ir retai kada susimastome, iš kur ir kaip jie ant mūsų stalo atkeliauja. Yra žmonių juos dar rankomis gaminančių ir puodininkystės amatą puoselėjančių. Ir ne taip toli – Upytės apylinkėse.
Vėlyvas atradimas
Romas Galiauskas Upytės tradicinių amatų centre veda keramikos pamokas vaikams ir suaugusiesiems. Pats puodininkystės amatą jis atrado palyginti vėlai.
„Aš pagal amžių nesu toks jaunas, bet keramikas tai labai jaunas. Praktiškai kokie penkeri šešeri metai susiję tiesiogiai su moliu ir, kas įdomiausia, dabar iš to ir gyvenu“, – atvirauja pašnekovas.
Prieš pradėdamas lipdyti pats, Romas kurį laiką dirbo keramikos įmonėje. Buvo atsakingas už pardavimus. Pažinęs molį kaip medžiagą, neliko jam abejingas.
„Įvyko vidurinio amžiaus krizė ir ji pasisuko taip, kad molis atsirado mano gyvenime tiesiogine šio žodžio prasme. Man visada labai patiko liesti. Tas betarpiškumas su medžiaga, su materija mane ir sužavėjo“, – pasakoja Romas.
Dažniausiai keramikas kuria namuose įrengtose dirbtuvėse. Kartais taip pasineria į kūrybą, kad net praleidžia vakarienę.
Perkamos istorijos
Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, ką gali padaryti įgudusios menininko rankos. Gerai išminkytas molio gabalas vos per kelias minutes gali tapti nepaprasto grožio dirbiniu.
„Žiedžiant veiksmas vyksta tarp mano asmeninės ašies ir gaminamo objekto ašies. Pirmiausia idėja turi būti mano galvoje. Mano akimis tampa rankos ir vyksta kažkokia paslaptis, – gamybos procesą atskleidžia pašnekovas. – Besisukantį molį spaudžiame iš viršaus ir iš šonų – taip dar labiau suvaldoma medžiaga.“
Amatininkas pripažįsta, kad jam maloniausia gaminti buityje naudojamus daiktus. Tokią keramiką jis įvardija kaip naudojamąją.
„Sakoma, kai perkate iš amatininko daiktą, tai jūs neperkate tiesiog daikto, jūs perkate dalį jo gyvenimo. Jo sėkmes, nesėkmes, pamokas ir t. t. Tame yra visiška tiesa“, – atkreipia dėmesį Romas.
Pokalbio metu keramikas įjungia žiedimo aparatą ir pradeda gaminti vieną iš savo kūrinių. Apvalus molio gabalas, vis keitęs savo formą, galiausiai tampa tuščiaviduriu cilindru. Romo pirštai guviai juda cilindro kraštais ir netrukus būsimas puodas pasidabina pilvuku.
„Žiedžiu iš ukrainietiško šamotuoto molio. Toks molis yra tas pats baltas molis, vieną kartą jau išdegtas tam tikroje temperatūroje, sumaltas tam tikra frakcija ir vėl tam tikru procentu įmaišytas atgal į molį“, – pasakoja menininkas.
Vėlyva pradžia sunki
Menininkas sako, kad žiedžiant svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas – galimybė pabūti atokiau nuo skubančio pasaulio, pamedituoti.
Bebaigdamas puodo kūrybos procesą Romas paatvirauja nesuprantantis žmonių, kurie planuoja keramikos amato pardėti mokytis tik išėję į pensiją.
„Kai tu įeini į tą pasaulį, tu matai, kad nėra pabaigos. Ir taip viskas įdomu, ir viską norisi sužinoti, patirti, savo rankomis paliesti įvairias technikas“, – sako pašnekovas.
Susitikimo metu nužiestą puodą jis planuoja išdegti lauko krosnyje gruodžio 8 dieną drauge su Upytės tradicinių amatų centro turgaus lankytojais.