Audronė Palionienė – Panevėžio rajono kultūriniame gyvenime sukasi kaip vijurkas. Jos pilna visur ir visada. Moteris Ramygalos ir Smilgių (Perekšlių padalinyje) kultūros centruose dirba meno vadove. Šis darbas, pasak jos, ypatingas.
„Man patinka dirbti tokį darbą. Tai – mano gyvenimo dalis. Aš galiu bendrauti su žmonėmis, organizuoti renginius, vystyti kultūrinę veiklą rajone. Tai – mano pašaukimas“, – tvirtino A. Palionienė.
Darbo – per akis
Paklausus, kuo skiriasi darbas Ramygaloje ir Perekšliuose, meno vadovė atviravo, kad yra tiek panašumų, tiek skirtumų. „Darbo pobūdis panašus – organizuoju veiklas, renginius, bet skiriasi komanda, su kuria dirbu. Taip pat skiriasi renginių formatai bei bendruomenių narių aktyvumas, įsitraukimas“, – aiškino ji.
Nors moters pilna kultūrinėje veikloje, vis dėlto ji nepriklauso jokiai bendruomenei. „Plačiai vykdau kultūrinę veiklą, todėl man nelieka laiko dar įsitraukti į bendruomeninę veiklą. Norėtųsi, žinoma, prisidėti prie Upytės bendruomenės, nes gyvenu visai šalia, Tarnagaloje. Bet kai dirbu per du kultūros centrus, darbo – užtektinai. Vyksta repeticijos, išvykos, todėl savaitgaliai ir vakarai, dažniausiai, užimti“, – sakė A. Palionienė.
Kaimo vaikas
Ji pripažino, kad gamta ir kaimas – ramybė, kurioje gera gyventi. „Čia gimiau ir augau. Esu kaimo vaikas. Man visada gera būti gamtoje. Kai darbe ištisai būnu tarp žmonių, man grįžti į vienkiemį – tikra palaima. Akys gali ganyti laukus, kūnas kvėpuoti grynu oru… Tiesiog, ramybė. Galiu ir savą daržovę užsiauginti. Fantastika“, – atviravo meno vadovė.
Būtent gamtoje A. Palionienė ir semiasi idėjų meninei veiklai. „Viskas – iš kosmoso. Tai neįvardijama. Idėjos gimsta gamtoje. Reikia nukreipti minčių srautą tinkama linkme. Tuomet ir ateina geriausios idėjos. Svarbiausia, duoti protui užduotį veikti“, – tikino ji.
Darbas = laisvalaikis
Kai darbų tiek daug, natūraliai kilo klausimas, ar lieka laiko laisvalaikiui, pomėgiams. A. Palionienė nusijuokė ir atskleidė, kad darbas ir yra jos laisvalaikis.
„Darbas yra mano laisvalaikio praleidimo būdas, nes myliu tai, ką darau. Laiko papildomiems dalykams – nebelieka. Dažniausiai grįžtu iš darbo su emociniu bagažu. Juk dirbu ne viename kolektyve, o reikia su visais bendrauti kaip su šeima. Laisvo laiko atsiranda nebent ryte, prieš darbą. Tuomet mėgstu pasidžiaugti gamta, pabūti ramiai, vienumoje. Man patinka skaityti. Seniau mėgdavau kurti rūbus, dabar to prireikia spektakliams, todėl darau tai, kas panaudojama tikslingai. Menas – mano darbas, mano pomėgis, mano gyvenimo būdas“, – teigė menininkė.
Didžiausias siekis ir praradimas
Meno vadovė užsiminė ir apie projektą, kuriuo labiausiai didžiuojasi. „Džiaugiuosi visais, tačiau vienas reikšmingiausių projektų – šiemet planuotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-asis jubiliejus. Visus metus ruošėmės, su Perekšlių bendruomene pastatėme spektaklį „Litvomanai“. Tai buvo penkių dienų renginys, kuris jau tapo tradicinis. Jį rengiame dešimtą kartą, nes pirmasis įvyko, kai Gabrielei sukako 150 metų. Taigi, ruošėmės tikrai labai smarkiai. Įtraukėme ir svarbius žmones, tokius kaip dailininkė-scenografė Sofija Kanaverskytė, kuri yra gimusi ir augusi Perekšliuose, bet visą savo gyvenimą atidavė Klaipėdai. Jaunystėje dirbo net su Juozu Miltiniu“, – pasakojo A. Palionienė.
Renginio metu profesionalų teatras pristatė „100-mečio moterys“ spektaklį. Taip pat buvo ir spektaklis vaikams, jaunimui. „Mane ypač džiugino labai gražus visų gyventojų susitelkimas į renginį“, – pridūrė ji.
„Tai buvo didžiausias mano metų siekis ir didžiausias praradimas, nes likus trims dienoms iki renginio – susirgau, todėl visas akimirkas mačiau tik iš nuotraukų. Ir dabar dėl to širdį skauda. Labai didžiuojuosi savo komanda, nes viską padarė be manęs, sugebėjo premjerą įgyvendinti be režisieriaus. Gulėdama lovoje, vadovavau per telefoną. Ir niekas nesugriuvo!“ – apie išgyvenimus atviravo A. Palionienė.
