Paviešečių kaime gyvenanti Diana Banienė Panevėžio rajono gyventojams gerai žinoma konditerė, burnoje tirpstančių desertų gamintoja, kurios gaminiai puošia daugelį miesto ir rajono gyventojų asmeninių švenčių. Prekinio ženklo „Dianos desertai“ pradžia skaičiuojama nuo mūsų herojės jauniausio sūnaus Ąžuolo pirmojo gimtadienio, kuomet Dianai pačiai teko pagaminti šventinį tortą.
Ir hobis, ir darbas
„Ši mano saldi kelionė prasidėjo prieš devynerius metus. Man visada patiko sukiotis virtuvėje, kepti, virti ir vis pabandyti kažką naujo. Taip namuose atsirasdavo vis daugiau ir daugiau knygų apie maisto gamybą. Aš tikrai mėgstu valgyti skaniai. Aš myliu maistą, todėl jį reikia ne tik gaminti su meile, bet ir mėgautis su meile. Artėjant savo mažylio, šeimos pagranduko, pirmajam gimtadieniui užsinorėjau pirmąjį jo tortuką pagaminti pati. Savo vaikams visada stengiuosi padaryti jų gimtadienio šventes ne tik gražias, bet ir skanias. Taip nuo to pirmojo tortuko ir užsikabinau, o dar didesnę aistrą šiam darbui įkvėpė mokytoja ir labai talentinga konditerė visomis prasmėmis Daiva Mikšiūnienė. Po jos pirmųjų kursų kulinarija mane tiesiog pakylėjo. Man tada viskas atrodė taip stebuklinga, taip skanu, kad paskui sekė dar daug įvairiausių kursų, kurie mane išmokė į konditeriją žiūrėti visai kitomis akimis. Taip ši veikla tapo ir hobis, ir darbas, ir terapija nuo visų ligų“, – atviravo konditerė.
Visas pagrindines žinias Diana įgijo įvairiuose kursuose, į kuriuos nuolat keliaudavo.
„Tai buvo nuolatinis noras tobulėti, tad užsispyrimas padėjo pažinti konditerijos pasaulį. Esu konditerė, kuri nebijo eksperimentuoti. Drąsiai galiu teigti, kad kursuose gautą informaciją reikia mokėti panaudoti ir, gavus bazines žinias, su jomis žaisti“, – sakė ji.
Savęs atradimas
Nors moteris jau devynerius metu yra atradusi savo kelią, viskas sekėsi ne taip sklandžiai, kaip gali pasirodyti.
„Save atradau ne iš karto. Esu baigusi Panevėžio kolegiją, taip pat studijavau Vilniaus universitete ekonomiką, dirbau vyriausiąja finansininke Panevėžio Senvagės pagrindinėje mokykloje. Taip pat esu bandžiusi net ūkininko duonos – auginau braškes. Na, o vėliau baigiau Ukmergės technologijų ir verslo mokyklą, kurioje įgijau konditerio kvalifikaciją, jog darbas ir mokslai būtų pagal profesiją. Daug visko teko pabandyti, kad atrasčiau save, todėl labai suprantu savo vyriausiąją devyniolikmetę dukrą Kamilę, kuri šiais metais baigs mokyklą ir jai žinoti, kuo nori būti – labai sudėtingas reikalas“, – sakė Diana.
Lietuvos rekordas
Kaip jau galima suprasti, ji yra ne tik konditerė, bet ir trijų vaikų – Kamilės, Liepos ir Ąžuolo – mama. Taip pat ji… buvusi profesionali sportininkė! „Negyvenu vien savo darbu. Sportas mano gyvenime nėra naujas dalykas. Esu buvusi profesionali sportininkė, lankiau lengvąją atletiką, kol sporto nepristabdė motinystė. Tada norėjau savo visą laiką skirti vaikams. Taip ilgam laikui sportas buvo visai pamirštas. Kai vaikai paaugo, tada vėl sportas grįžo į mano gyvenimą. Buvau labai pamilusi dviračių sportą. Štai ilgiausia distancija, kurią esu nuvažiavusi – apie 138 km trasoje Elektrėnai – Trakai – Elektrėnai“, – tikino moteris.
„Man patinka save vis kažkur išbandyti. Daug važinėdavau, kol feisbuke pamačiau, kad parke renkasi Panevėžio bėgimo klubo nariai ir draugiškai sportuoja, dalijasi įvairiais patarimais bei informacija apie bėgimą. Tada labai nedrąsiai ten nuėjau ir net pati nepastebėjau, kaip mane bėgimas vėl įtraukė. Pabandžiau sudalyvauti varžybose ir supratau, jog dar galiu bėgti! Dabar didžiausias mano pasiekimas yra dalyvavimas praėjusią vasarą 50 kilometrų varžybos (Vilniaus 100 km bėgimas), kuriose pagerinau Lietuvos rekordą, trasą įveikdama per 3 val. 27 min. 33 s. Joms ruoštis padėjo ir bėgimo planus sudarinėjo Ignas Brasevičius. Esu dėkinga jam už tikėjimą manimi“, – apie kitą didelę gyvenimo dalį užimantį hobį pasakojo Diana.
Blogai nuotaikai virtuvė – ne vieta
Konditerės desertai išsiskiria ne tik nepaprastais skoniais, bet ir unikaliais dizainais. Pasiteiravus, kas įkvepia ją kurti tokius dizainus, Diana pabrėžė, kad turi vieną moto, kuriuo visada vadovaujasi.
„Niekada desertų nekuriu būdama blogos nuotaikos. Mano nuotaika ir būsena darbą veikia labai tiesiogiai, todėl dirbdama visada klausau muzikos. Muzika lydi beveik visada. Taigi, dirbdama ir šoku, ir dainuoju, ir visada atsimenu savo mokytojos Daivos Mikšiūnienės žodžius, jog pirmiausia desertas turi būti valgomas akimis. Aš turiu savo stilių ir visada stengiuosi klientui sukurti skonių šventę, nes jeigu jau valgyti, tai tik labai skaniai ir kokybiškai. Geriau mažiau, bet kokybiškiau“, – teigė herojė.
