Kalėdojimas – kunigo apsilankymas pas parapijiečius, prasidedantis prieš Kalėdas ir trunkantis iki Trijų Karalių. Kartais kalėdojimo laikotarpis būna ir ilgesnis. Kunigams kartą per metus būtina aplankyti parapijiečius, su jais pasikalbėti, aplankyti ligonius, paraginti atlikti religines priedermes, pašventint namus ir žmones.
Įprastai kalėdojimas prasidėdavo prieš didžiąsias metų šventes. Tačiau kunigai pastebi, kad ši tradicija pamažu keičiasi. Kai kuriose kaimiškose vietovėse apskritai to atsisakoma, o kai kur dvasininkai kalėdojimą pradeda net vasarą.
Dvasininkai sako, kad senajame Lietuvos kaime kalėdojimas buvo labai populiarus, o klebono apsilankymas tapdavo didžiausia švente, tačiau šiandien tradicijos pasikeitė.
Lankyti gali visus metus
Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pripažino, kad dabartiniame laikotarpyje kalėdojimo papročiai kito.
„Pokyčiai yra. Ypač tie pokyčiai jaučiasi mažuose miesteliuose, kuriuose sumažėjo gyventojų – vieni išmirė, kiti išvažiavo. Kurie dar liko tuose miesteliuose arba kaimuose gyventi, kunigai juos aplanko. Didesniuose miestuose kitaip – bažnyčiose paskelbiama, jei nori, kad kunigas apsilankytų, reikia jį pakviesti pašventinti namus, aplankyti ligonį bei atlikti privalomas pareigas“, – aiškino vyskupas ir teigė, kad su kalėdojimu panaši situacija visoje Lietuvoje.
Pasak Panevėžio vyskupo, seniau kalėdojimas prasidėdavo prieš Kalėdas.
„Tačiau dabar situacija keičiasi, ir kunigai lankyti parapijiečius gali visus metus. Tai jų pareiga. Nebėra taip, kad būtinai prieš Kalėdas ir iki Trijų Karalių. Savaime suprantama, žodis „kalėdojimas“ kilęs nuo Kalėdų – Kristaus gimimo šventės. Kristaus gimimo žinios atnešimas – labai svarbus, ir tą žinią, kad Dievo sūnus tampa žmogumi, reikia skelbti“, –pasakojo Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas ir pridūrė, kad gyventojai ir jį gali pasikviesti apsilankyti namuose.
Nekalėdoja
Krekenavos Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios bazilikos rektorius dr. Gediminas Jankūnas prisipažino, kad nekalėdoja.
„Nekalėdoju jau daugelį metų. Tai susiję su sveikata ir dėl užimtumo. Parapijiečiai gali su manimi susitarti ir tuomet aplankau juos namuose. Tada pabendrauju su jais, pasikalbu. Metinę auką parapijos išlaikymui parapijiečiai gali atnešti į bažnyčią ir perduoti. Be to, gali auką pervesti internetu. Kadangi negalėjau dėl sveikatos kalėdoti, tai tradicija yra nutrūkusi, o ateityje atnaujinti galės kitas klebonas“, – nusijuokęs pasakojo dvasininkas ir sakė, kad kalėdojimui reikia turėti daug sveikatos.
Pasak mažosios bazilikos klebono, anksčiau žmonės buvo sėslesni, juos buvo galima atrasti namuose.
„Kita vertus, kiekviena parapija kalėdojimo klausimą sprendžia pagal save. Tačiau jei reikia kontakto, tai jis ir būna. Ir namus pašventinu, ir pasikalbėti atrandu laiko. Pagrindas ir yra bendravimas, santykis su parapijiečiais, o ne kunigo pagerbimas rudens derliumi. Santvarka pasikeitė, ir visuomenė kitokia, kitaip palaikomas ryšis su bendruomene – visus metus. Kalėdojimas atėjo prieš Kalėdas nuo seno, tada būdavo pats turtingiausias metų laikas ir derliumi galėjo dalintis“, – aiškino G. Jankūnas ir prisipažino, kad jo ankstesni kalėdojimai baigdavosi ligoninėje.
Svarbu – susitikimai su žmonėmis
Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios klebonas Stasys Tamulionis naujienų portalui JP sakė, kad kalėdojimą parapijoje jau baigė.
„Jau baigiau kalėdojimą. Tradicijos keitėsi, bet procesas – išlikęs, nors vyresnio amžiaus žmonių, kurie galėtų priimti, nebe daug liko. Jaunesni dirba ir darbo dienomis priimti kunigą ne visuomet gali. Todėl natūraliai laukiančiųjų kalėdojančio kunigo sumažėjo. Todėl lankyti parapijiečius stengiamės savaitgaliais ir iš anksto su jais susitarę. Kalėdojimo esmė nepasikeitusi, pats svarbiausias dalykas – namų pašventinimas ir žmonių palaiminimas. Tuomet su žmonėmis aptari ir kitus jiems svarbius dalykus“, – sakė kunigas ir teigė, kad žmonėms suteikia informaciją.
Pasak kunigo, kalėdojimas darbas sunkus ir varginantis, bet viską atperka susitikimai su žmonėmis.
„Smagu, kai žmonės supranta. Galvojama, kad kunigas eina aukų pasirinkti, bet tai nėra tiesa – aukoti bažnyčioje galima visus metus ir tą daryti galima kada tik nori. Didžiausias džiaugsmas, kai žmonės supranta palaiminimo prasmę ir kodėl tas palaiminimas jiems reikalingas – tai yra brangiausia. Nors tai sunki pareiga ir ji vargina, bet kai matai nudžiugusi žmogų, nuovargis atsiperka“, – kalbėjo dvasininkas ir teigė, kad parapijiečius lanko, kai jie pakviečia – niekada neina ten, kur yra nelaukiamas.
„Parapijiečių lankymo tradicijos dar gyvos, bet jau nebėra tokios populiarios, kaip būdavo anksčiau. Per prievartą niekur nesiveržiu. Yra bažnyčios paskirtas žmogus, kuris parapijiečius apklausia, kas norėtų, kad būtų palaiminti jų namai. Taip pagal sąrašą ir keliauju. Lankau visus, kurie laukia, kurie priima“, – sako S. Tamulionis.
