Sunku nustatyti margučių kilmę. Šiandien jų marginimas mūsų krašte ir kitose tautose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę.
Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su Velykomis ir pažįstamas jau iš XVI amžiaus.
Margučiu kiaušinis yra vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais. Tie raštai padaromi įvairiais būdais kiaušinius dažant.
Bitininkystės įtaka
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė naujienų portalui JP pasakojo, kad margučių marginimas Lietuvoje suvienodėjo, niveliavosi.
„Anksčiau buvo tradicijų skirtumai. Dzūkija, kadangi bitininkų kraštas, ir turėjo daugiau vaško – margino kiaušinius su vašku. Taip pat ir žemaičiai ir rytų aukštaičiai panašiai margindavo, kaip ir dzūkai. Tai susiję su stipria bitininkyste. Vidurio Aukštaitijoje – ieškota paprastesnių būdų kiaušiniams marginti. Paplitęs buvo, tas vadinamasis, marmurinis marginimas – su svogūnų lukštais, įberiant dažų“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Skutinėti pradėjo aukštaičiai
Pasak etnografės, mūsų kraštuose mėgta spalvinti kiaušinius vienspalviškai.
„Tai natūralūs dažai – augalų raugas, geležies rūda, vantos lapai, šieno pakratai, alksnio, juodalksnio žievės. Vienspalviai margučiai dažniausiai į kiaušininką arba Velykų eglutę buvo dedami ir kabinami pagal spalvas: apačioje žemės spalvos, per vidurį – žemės augalų spalvos, viršuje – dominuodavo šviesios spalvos kiaušiniai. Pačiame kiaušininko viršuje tupdydavo paukščiuką“, – pristatė kiaušininką V. Vasiliauskaitė ir sakė, kad būtent tuos vienspalvius kiaušinius aukštaičiai ir pradėjo skutinėti.
Atsispindėjo baltiškoji simbolika
Muziejininkė tvirtino, kad kiaušinių skutinėjimas – sena tradicija.
„Kiaušinių skutinėtojų Aukštaitijoje buvo labai stiprių. Vabalninke gyvena tautodailininkė Vitenė Repšienė, kurios dėdė, senelis etnografui Baliui Buračui atkurdavo senovėje skutinėtų kiaušinių ornamentus, pagal išlikusius, nors ir suskilusius – kiaušinio kevalas labai trapus – pavyzdžius. Skutinėtuose ir vašku margintuose kiaušiniuose ir atsispindėjo baltiškoji simbolika: saulutės, svastikos, žalčiukai ir kiti ženklai. Tie simboliai tarsi pavasario pranašai“, – pasakojo apie kiaušinių marginimo išskirtinumus ir pridūrė:
„Tačiau ilgainiui išskirtinumai pradėjo nykti. Suvienodėjo, susimaišė, paplito po visą Lietuvą. Vieni nuo kitų nusižiūrėjo ir tai, kas buvo gražu, lietuviai vienas iš kito perėmė.“
Eksponatai trapūs
Pasiteiravus, ar Panevėžys garsėja kiaušinių margintojais, Kraštotyros muziejaus etnografė sakė:
„Iš senesnių laikų nesame fiksavę, kas išskirtinai margino kiaušinius. Iš dabartinių laikų turime tautodailininkių Birutės Daunoravičienės, Gražinos Kudrickienės, Zofijos Jakaitės ir kitų tautodailininkų margučius. Tačiau nesame labai turtingi margučių eksponatais – kiaušiniai – trapi medžiaga. Jie nėra paruošti ilgalaikiam saugojimui – labai sudėtinga juos išlaikyti. Tokių margučių, iš kurių išpūstas trinys, baltymai, saugojimui turime nedaug.“
Saugomi išskirtiniai margučiai
Kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė naujienų portalui JP pristatė, kad muziejaus fonduose saugo išskirtinius Zofijos Jakaitės iš Kuršėnų skutinėtus margučius.
„Šie margučiai muziejuje saugomi nuo 1981 metų. Išskutinėti ne tradiciniai ornamentai, bet įvairūs pasakų, istoriniai, gamtos siužetai: raudonkepuraitė, mergaitė su avinėliu, vilkas, nešantis žąsį, lietuvaitė, Palangos Juzė, stogastulpis, Kauno pilis, sodybos vaizdelis, tarybinės moters portretas su baltu balandžiu, voveraitė ant šakos, paukšteliai ant eglės šakos. Dar turime Pijaus Pažerūno medinius margučius. Jie į muziejaus fondus pateko 1996 metais. Margučiai nėra puošti tradicinio marginimo ornamentais. Juose išskutinėta: saulė, gėlės, šakelės, pumpurėliai, tulpelės, tautinė juosta, šakelės su „kačiukais“, rugio varpos, dobilo šakelė, drugelis, su užrašais „Linksmų Velykų“, „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę“, – pristatė išskirtinius muziejaus eksponatus J. Gaidelienė.
