Panevėžio kolegijos dėstytoja Jovita Dilienė sako, po darbo valandų geriausiais draugais tampa bėgimo bateliai arba dviratis. Aktyvų laisvo laiko leidimą pasirinkusi moteris įsitikinusi, kad tai ne tik sportas, bet tuo pačiu ir disciplinos, iššūkių, užsispyrimo ugdymas – kai pavargsta kojos, sportuoja širdimi.
Didmiestį iškeitė į provinciją
J. Dilienė pasakoja, kad pirmas žingsnis į Panevėžio kolegiją buvo žengtas kaip studentės. Ji gimė, augo, vidurinę mokyklą baigė ir studijas pradėjo Kaune. Taip susiklostė gyvenimas, kad teko keisti gyvenamąją vietą iš Kauno į Panevėžį, reikėjo „persikelti“ ir studijas.
„Panevėžys man tikrai patinka, ypač dėl infrastruktūros. Kaunas visada liks savas miestas, be to, ten praktiškai praleidžiu visą savo laisvalaikį. Gyvenimas sukasi ratu, ką gali žinoti, gal ir teks sugrįžti“, – svarsto pašnekovė.
Kaupė žinių bagažą
Būdama paskutiniojo kurso studentė, J. Dilienė praktiką atliko Panevėžio kolegijos Tarptautinių ryšių ir komunikacijos skyriuje, ir baigiamąjį darbą rašė apie Panevėžio kolegiją.
„Studijuodama tikrai nebuvau geriausiai besimokinanti studentė, todėl labai nustebau kai baigiamojo darbo vadovė pasiūlė prisijungti prie akademinės bendruomenės, tai yra tuo metu buvusio Verslo ir technologijų fakulteto. Karjera prasidėjo kaip nuolatinių studijų skyriaus sekretorės, vėliau Studijų ir karjeros centro darbuotoja, na, ir paskutinė stotelė – Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyriuje“, – pasakojo moteris.
Svajonės skatino tobulėti
J. Dilienė neslėpė, kad baigusi verslo vadybos studijas, svajojo ir apie magistro studijas, stojo, tačiau buvo pirma už brūkšnio, ties kuriuo buvo atrinkti studentai į valstybės finansuojamas vietas. Tada sužinojo, kad gali gauti papildomų balų jei parengtų mokslinį straipsnį ir sudalyvautų konferencijoje.
„Šioje vietoje esu dėkinga kolegijos dėstytojai, kuri tikėjo manim, man padėjo ir kartu parengėm straipsnį konferencijai, kuris, stojant sekančiais metais, man pridėjo papildomų balų ir įstojau į valstybės finansuojamas magistrantūros studijas. Dirbdama su viešaisiais pirkimais pajutau teisinių žinių stygių ir po ilgos pertraukos vėl tapau Panevėžio kolegijos Teisės studijų programos studente. Ties čia galima sakyti prasidėjo mano, kaip dėstytojos, evoliucija. Pradžioje tik vadovavau praktikoms, recenzavau baigiamuosius darbus, na o šiandien jau dalinuosi savo turimomis žiniomis ir įgyta darbine patirtimi su studentais“, – pasakojo dėstytoja.
Anot J. Dilienės, darbas su studentais skatina nuolatos tobulėti ir pažinti save. Svarbu rasti kontaktą su studentais, bendrauti ir bendradarbiauti. Priimti ir gerbti studentų nuomonę. Pasak dėstytojos, reikia būti nešališku, sąžiningu prieš kitus ir patį save, nestovėti vietoje, domėtis naujovėmis, taikyti pažangius metodus.
Galima įveikti ir maratoną
J. Dilienė pasakoja, kad po darbo valandų ji atsipalaiduoja sportuodama: „Nesu labai užkietėjusi sportininkė. Esu Bėgimo klubo bendruomenės narė, kuriai nesvetimas bėgimas. Bėgiot pradėjau turbūt kaip ir dauguma nuo nedidelių distancijų, kažkada net pusmaratonis buvo tik siekiamybė. Ir vienais metais, kai mamytė turėjo sunkią operaciją, tam, kad nereikėtų būti vienai su įvairiomis mintimis, nes gydytojai prognozavo net keturių valandų operaciją, pasirinkau bėgimą. Tą kartą įveikusi 30 km supratau, kad turint tikslą, tikslią ir kryptingą discipliną, galima įveikti ir maratoną“, – pasakojo J. Dilienė.
Nuo tinklinio iki triatlono
Be bėgimo, ypatingai vasarą, moteris mėgsta ir pasivažinėjimus dviračiu. Kartais dalyvauja varžybose, yra tekę keletą kartų ir ant prizininkų pakylos stovėti. Moteris papildomai sportuoja ir sporto salėje.
„Dviračių varžybose aukštesnius rezultatus galbūt lengviau pasiekti nei bėgime, nes mažesnė konkurencija, tačiau bet kokiu atveju dviratį mina kojos, todėl reikalinga jėga ir pasiruošimas. Neužtenka tik norėti laimėti, reikia dar ir padirbėti“, – sako dėstytoja.
J. Dilienei varžybose ne kartą teko dalyvauti ir su Panevėžio kolegijos vėliava. Tiesa, dauguma varžybų buvo daugiau komandinės.
„Kelis kartus esu dalyvavusi Vilniaus bėgimuose su Erasmus studentais. Vienos pirmųjų ir, sakyčiau, sėkmingiausių – kai dalyvavom Lietuvos kolegijų studentų ir darbuotojų tinklinio varžybose ir iškovojome II vietą. Sunkiausios, tačiau taip pat su prizine vieta – triatlono varžybos, kuriose buvau atsakinga už važiavimą dviračiu. Tada mūsų komandą sudarė tikrai stipri plaukikė ir geras bėgikas“, – prisimena pašnekovė.
Švyturys sūnui
Paklausta, kodėl sveika gyvensena ir sportas tokie svarbūs, J. Dilienė atsakė: „Sakyčiau, gal ne tiek svarbu, kiek patinka aktyvus laiko leidimas, stengiuosi leisti laiką bet kur, tik ne namie. Norėčiau tikėti, kad buvau mažu švyturiu ir sūnui, kuris taip pat daug laiko skiria sportui, pasiekė aukštus asmeninius rezultatus. Šiemet tapo muaythai Lietuvos čempionu ir Estijos vicečempionu. Nors jis pasirinko kitokią sporto šaką, tačiau kartu prasibėgam, išeinam pasivaikščioti”“.
Kovoja prieš save
J. Dilienė teigia, kad sportas padeda išsiugdyti ir tam tikras asmenines savybes.
„Kai užsibrėžiau tikslą įveikti maratoną, išmokau ne tik planuoti, bet ir plano griežtai laikytis. Patikėkit, būdavo tokių dienų, kad net bloga nuo bėgimo, tačiau tekdavo bėgti „per negaliu“, ypač, kai tekdavo keltis ir bėgti 5 val. žiemos metu. Kai ruošiesi varžyboms, tampi dar ir savotiška kovotoja su tinginiu, su blogu oru, su ne nuotaika ir kitom įvairiomis dimensijomis. Panevėžio bėgimo klube yra tokių stiprių bėgikų, kurie natūraliai motyvuoja ne tiek lygiuotis į juos, kiek norėti padaryti daugiau, kelti sau aukštesnius reikalavimus, na, ir aišku, padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų bei švęsti pergales kartu. Labiausiai noriu pasidžiaugti tuo, kad sportas praplėtė ir draugų ratą, vieni tapo artimesni, kiti – tolimesni, tačiau visada smagu juos susitikti ir pasišnekėti“, – sako moteris.
Laimė mėgsta tylą
Be to, J. Dilienė neslepia dar turinti tiek asmeninių, tiek ir sportinių tikslų, nuo studijų iki šuolio parašiutu.
„Tik vienas balsas sako, kad reikia apie tikslus garsiai kalbėti tam, kad dar ir privalėtum galvoti kaip juos įgyvendinti, nes jau būni juos paviešinęs, kitas – kad veikti reikia tyliai, bet atkakliai. Vis dėlto, manau, kad ir laimė mėgsta tylą, tai ir apie tikslus dažniausiai stengiuosi ne garsiai apie juos kalbėti, o žingsnis po žingsnio siekti rezultato“, – pokalbį užbaigė J. Dilienė.
