Anot istorijos šaltinių, į Europą tulpės atkeliavo iš senovės Persijos dar XVII amžiuje. Dėl šių gėlių pamišo ir prancūzai, ir italai, ir danai, olandai, kurių šalyje tulpės įgijo aukso vertę – vos už kelis tulpių svogūnėlius senais laikais Amsterdame buvo galima įsigyti namą.
Olandija dažnai pavadinama tulpių karalyste, bet iki Olandijos toli. Norint pamatyti įvairiaspalves ir neįprastų formų tulpes nebūtina keliauti į šią tolimą šalį. Pakanka užsukti į Panevėžio centrinę turgavietę ir čia atrasite tulpių rojų.
Tulpės pačios perkamiausios
Tulpių augintoja Aurelija Vaičaitienė iš Sidabravonaujienų portalui JP pasakojo, kad tulpes augina todėl, jog tai pirmieji pavasario žiedai.
„Ir ne tik tulpės, bet ir narcizai. Po žiemos esame išsiilgę spalvų, o tulpių spalvų įvairovė – užburia. Atėjus vasarai bus ir kitų gėlių žiedų, bet dabar, kai toks vėlyvas pavasaris, džiaukimės tulpėmis. Be to, pavasarį tulpės pačios perkamiausios. Juolab kad ir švenčių nemažai, kai galima dovanoti tulpes“, – sakė A. Vaičaitienė.
Svogūnėliai iš Olandijos
Pasak įvairiaspalvių tulpių augintojos, pavasarį parduoda tulpes, o vėliau, kai šių gėlių sezonas baigiasi, pardavinėja tulpių svogūnėlius.
„Naujų rūšių neišvedinėjame – vežamės tulpių svogūnėlius iš Olandijos. Auginame tulpes, o vėliau prekiaujame svogūnėliais. Vasarą prekiaujame kardeliais, jurginais. Gėles auginame beveik hektaro dydžio žemės sklype. Jame ir telpa visos pavasarinės, vasarinės ir rudeninės gėlės“, – pasakojo gėlių augintoja iš Sidabravo.
Tulpės kalba už augintoją
Kito tulpių augintojo iš Velžio prakalbinti nepavyko. Tačiau Panevėžio centrinio turgaus vadovė Asta Pačekajūtė sakė, kad šį tulpių augintoją žino kone visos Panevėžio moterys.
„Jis tulpes augina daugiau kaip 20 metų ir tokių įvairiaspalvių, įvairiarūšių, įdomų formų tulpių nesu mačiusi kitur, o tik Panevėžio centriniame turguje. Jis nėra kalbus, bet tulpės kalba už jį. Pas šį prekiautoją galima išsirinkti norimos formos, spalvos, aukščio tulpių“, – gyrė jų augintoją A. Pačekajūtė.
Gamina žemės taukus
Kam nereikia tulpių, gali turguje surasti ir kitokių gėrybių, kurios padeda nuraminti sąnarių skausmą.
Nors Irena Kriauzienė gyvena Panevėžyje, bet Panevėžio rajono laukuose ir miškuose renka žoleles ir grybus, iš kurių gamina liaudies medicinoje taikomas priemones.
„Žemės taukus gaminu iš poniabudės. Ši priemonė labai padeda skaudant sąnarius. Esu pati išbandžiusi ir tikrai padeda. Kai pradeda augti grybai, paruoši juos ir naudoji trinti sąnarius arba gerti. Labai geri liaudiški vaistai. Beje, poniabudę galima išdžiovinti, sumalti, o kelis gramus miltukų užgerti pienu. Dar renku žoleles. Šįsyk siūlau šliaužiančiąją tramažolę. Sudžiovinta žolelė labai padeda sutrikus virškinimui. Poniabudes galima rinkti dabar, o randu jų miškų kirtimuose“, – pasakojo I. Kriauzienė ir teigė, kad renka tuos augalus, kuriuos žino.
Myli mėtas
Panevėžio rajono gyventoja Rima Bogaičiukienė pardavinėja ne tik sėklas, bet didžiuojasi įvairiomis užaugintomis mėtomis.
„Jau daug metų auginu mėtas ir labai daug rūšių. Dar turiu rozmariną, raudonėlį, lipiją, šalaviją. Be to, auginu ir meškinį česnaką. Tačiau mėtos labiausiai patinka, kadangi jų yra labai daug rūšių ir tinka įvairiems pagardams. Naudoju ir kaip prieskonį, ir arbatai, ir kaip vaistą. Šiais metais pradėjau auginti lipijas, kurios turi labai stiprų citrinos prieskonį. Galima šį prieskonį naudoti arbatai, kokteiliams gaminti“, – aiškino R. Bogaičiukienė ir sakė, kad mėtas augina lysvėse ir jai labai gražu, kai augalėliai pradeda žydėti.
Tulpių atsiradimo istorija
1555–1562 m. Osmanų imperijoje (dabartinėje Turkijoje) gyveno austrų pasiuntinys Ogjeras de Busbekas. Jis parvežė į Europą kelis tulpių svogūnėlius. Iš Konstantinopolio (dabartinis Stambulas) į Vieną atkeliavę tulpių svogūnėliai buvo pasodinti Habsburgų dinastijos Austrijos imperatoriaus Ferdinando I sode.
1593 metų rudenį su „slaptu tulpių svogūnėlių kroviniu“ Čarlesas de L’Ekliūzas atvyko į Nyderlandus, į netoli Hagos esantį Leideną. 1594 metais Nyderlanduose pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Čarlesas de L’Ekliūzas Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresniame klimate nei Turkijos, stengėsi išgauti įvairių atspalvių žiedus.
Vieną kartą Čarleso de L’Ekliūzo tulpės iš universiteto botanikos sodo buvo pavogtos. Netrukus olandiškas tulpes užpuolė kažkokia nežinoma liga (manoma, kad tai buvo virusas) – tulpių žiedai įgaudavo įmantrias, anksčiau nematytas formas, kai kurių žiedlapių kraštai tapo karpyti, atsirado naujų atspalvių. Būtent ši anomalija ir tapo tulpių manijos Nyderlanduose priežastimi.
