Skulptorius Algimantas Vytėnas gyvena ir kuria Panevėžyje, kuris neįsivaizduojamas be jo kūrinių, o ir pats miestas, panevėžiečiai – įkvėpė ne vieną jo darbą. Ir tai ne tik skulptūros, bet ir medaliai, piešiniai, tapybos darbai. Panevėžio viešąsias erdves puošia skulptūros „Virsmas“, „Skrydis“, miesto istoriją primena paminklai kunigui Jonui Juodeliui, krepšinio treneriui Raimundui Sargūnui, profesoriui Juozui Balčikoniui, sporto meistrui Vilhelmui Variakojui, kompozitoriui Antanui Belazarui, rašytojui ir poetui Hansui Kristianui Andersenui, Lietuvos kankiniams, 1941 metais nužudytiems gydytojams.
Švenčiant 521-ąjį Panevėžio miesto gimtadienį, pakvietėme pokalbiui šį ypatingą žmogų.
Panevėžiečiai – lyg donorai
„Kadaise pilkas ir niūrus buvęs Panevėžys šiandien ypatingai jaukus. Tokį miestą, kurį turime šiandien, suformavo žmonės, kurie jame gyvena. Atskiras individas gali duoti tik tam tikrą trauką. Kaip pavyzdžiui, režisierius Juozas Miltinis iš provincialaus miesto sukonstravo teatro miestą. Džiugu, kad įkurtas ir šiuolaikinio meno, Stasio Eidrigevičiaus vardu pavadintas, muziejus, čia prasideda naujas požiūris. Bet dėl vieno dalyko man liūdna – mes, panevėžiečiai, lyg donorai – užauginam gerus bei talentingus vaikus, o tada išleidžiam juos į kitus miestus“, – taip pokalbį pradėjo panevėžietis skulptorius Algimantas Vytėnas.
Vaiko akimis
Iš tiesų, A. Vytėnas gimė Vilniuje, bet nuo mažų dienų kartu su tėvais atvyko gyventi į Panevėžį. Miestą prisimindamas vaiko akimis Algimantas žvelgia į 1951-uosius metus.
„Vaiko akimis žiūrint, tai visai kitos emocijos ir įspūdžiai. Tada pilkas ir niūrus miestas buvo. Turėjom turgų. Atsimenu, kaip prekiauti atvažiuodavo su arkliais ir vežimais. Tai mes iš mokyklos eidavom per pertraukas pasivaikščioti“, – prisimena A. Vytėnas.
Paklaustas, ką ten pirkdavo, vyras nusišypsojo: „Tada mums vaikams saulėgrąžos rūpėdavo. Tai jas dažniausiai ir pirkdavom, kartais ledus. Eidavom, kad tik pabėgti nuo mokyklos, o mokykla būdavo čia pat, tik per tvorą“. (red. Algimantas mokėsi tuometinėje septynmetėje mokykloje, dabar Panevėžio pradinė mokykla)
Panevėžyje sutiko savo mūzą
„Šiame mieste patekau ir į nelaisvę – ištarė A. Vytėnas ir nutilo, tarsi laukdamas, kaip reaguosime. O po kelių sekundžių mintį pratęsė – žmoną susiradau.“
Paklaustas, kur – pasakojo: „Gyvenau Panevėžyje. Vilniuje baigiau Dailės institutą ir grįžau dirbti čia – į Panevėžio vaikų dailės mokyklą. Jūratė buvo mano mokinė, kurios nenorėjau priimti. Kodėl? Nežinau. Gyvenime būna visokių keistų dalykų. Bet viena dėstytoja įkalbėjo. Sakau, na, jei graži, tai atveskit, priimsiu, o Jūratė kaip tik už durų stovėjo. Viską girdėjo. Įėjo į kabinetą tokia susikuklinusi. Padaviau priemones ir liepiau piešti. Buvau griežtas pedagogas, bet, laikui bėgant, net ir tokį, mane Jūratė „supakavo“, pavergė sielą ir tapo mano mūza.“
Jūratė tapyti išmoko ir tapė, bet supratusi, kad po vienu stogu du menininkai kurti negali, ėmėsi kai ko kito – pagal šimtametį šeimos receptą iškepė pirmąjį duonos kepalą. Ši duona ypatinga, nes ir dabar, kaip prieš šimtą metų, ji kepama su didele meile ir pagarba, neskubant. Jūratė skaičiuoja, kad panevėžiečiai ją ragauja jau 37-erius metus, nuo 1987 metų.
Nei į turgų, nei į miestą
Pokalbio metu apie Panevėžį Algimantas sunkiai rinko žodžius. Kalbėdamas daugiau dėmesio skyrė Vilniui, kitų šalių miestams, bet vis tik ir Panevėžiui, kuriame pats gyvena, komplimentų negailėjo.
„Kuo toliau, tuo labiau Panevėžys man patinka, jis gražėja, ypač žalias. Panevėžys – labai geras miestas, kompaktiškas, patogus gyventi, paskutiniu metu labai tvarkomas ir turi unikalią, ypatingai gražią vietą – Senvagę . Džiaugiuosi, kad gyvename miesto centre, prie upės – ir bažnyčia, ir turgus, ir ligoninė, ir teatras – viskas šalia. Tik turiu prisipažinti, nei į turgų, nei į bažnyčia neinu. Man gera būti namuose“, – atviravo A. Vytėnas.
Visada norisi ten būti
Paklaustas, ar mieste yra jam ypatinga vieta, kur visada norisi ateiti, Algimantas ilgai negalvojo: „Žinot, ta vieta yra ypatinga man. Tai – Senvagė, Kranto gatvė, kur pastatyta mano kurta Juozo Balčikonio skulptūra. Iš pradžių šią skulptūrą norėta statyti prie J. Balčikonio gimnazijos, o Senvagėje ant kalno planavo kažkokį pastatą statyti, bet aš skulptūros vietą mačiau tik čia. Negalima pririšti Balčikonio prie jo mokyklos, kur jis dirbo. J. Balčikonis yra Lietuvos ir Panevėžio, o tai yra senamiestis“. (red. šią vasarą J. Balčikonio paminklas laikinai nukeltas dėl postamento restauravimo darbų).
Mieste jaučiasi vieniši
Anot Vytėnų, jie retkarčiais išeina pasigrožėti miestu, užsuka į kavinukę, tik visuomet porą apima vienatvės jausmas.
„Čia su Jūrate išgeriam kavos, po taurelę konjako ir, rodos, viskas turėtų būti gerai, bet, kai išeinu į miestą, į centrą, man atrodo, kad atėjau kaip į svetimą miestą vienu aspektu – anksčiau pilna pažįstamų ir draugų būdavo, dabar visi draugai ar išvažiavę, ar ,mirę. Neaišku. Tuščia. Kartais prasėdim ir nė vieno pažįstamo nesutinkam“, – pasakojo Algimantas.
Jam antrino ir Jūratė: „Kartais atrodo, kad išlindom ne į tą erdvę, net būnant teatre pažįstamų nesutinkam, visai kiti žmonės. Anksčiau tik spėk su visais labintis. O Algimantui labai patinka bendrauti. Matau, kaip jis šaudo akimis, kad nors vieną pažįstamą sutikti, su kažkuo pakalbėti.“
