Ar esate kada nors susimąstę, kaip radijo laidų vedėjams pavyksta be perstojo malti liežuviu, vieną po kito pasakoti jiems nutikusias istorijas ir visą laiką būti geros nuotaikos? Nors „Jaunimo palėpės“ pašnekovas panevėžietis Paulius Drabulis radijuje nebedirba jau apie 10 mėnesių, vis dėlto jis sutiko papasakoti apie radijo užkulisius bei ten patirtus kuriozus.
Pauliau, kaip ir kada pradėjai dirbti radijuje?
Radijuje atsidūriau visiškai spontaniškai. Pavadinčiau tai likimu. Viskas įvyko maždaug prieš dvejus metus, kai palaikiau draugui kompaniją, jį lydėdamas į Panevėžio radijo stotį „Pulsas“. Ten jis norėjo pasiūlyti savo idėjas, kurias būtų galima įgyvendinti.
Sėdėjau kampe ir tiesiog laukiau, kol draugas baigs pokalbį. Tačiau netikėtai į pokalbį įtrauktas buvau ir aš, daugiau pabendravus radijo stoties direktorius pasiūlė man išbandyti jėgas. Buvau kiek pasimetęs. Nieko gyvenime panašaus nebuvau daręs, o ir atsiradau ten visiškai netikėtai. Leidau likimui vystytis ir sutikau išbandyti save. Man pavyko.
Kokias laidas teko vesti radijuje ir iš kur sėmeisi idėjų laidų turiniui?
Paskutinė ir vienintelė radijo stotis, kuriai buvau ir liksiu ištikimas – tai „Pulsas“. Šiuo metu darbus tęsiu tik muzikoje. Per visą darbo laikotarpį turėjau net 3 koleges, su kuriomis vesdavome rytines laidas.
Ne paslaptis, jog geriausias idėjų ir minčių generatorius yra internetas, tačiau, įgavus daugiau patirties, jo prireikdavo vis mažiau ir mažiau, nes gyvą eterį sugebėdavome užpildyti savo „blevyzgomis“. Neretai turinys tapdavo ir mūsų pačių asmeniniai potyriai.
Kokių, tavo manymu, įgūdžių turi turėti žmogus, kad galėtų sėkmingai dirbti radijuje?
Iškalbą, komunikabilumą. Svarbu yra savimi pasitikėti, nenusivertinti ir turėti bent šiek tiek ryžto ir drąsos. Žinoma, būtų puiku, jei ir lietuvių kalba būtų pažįstamas dalykas. Be abejo, reikalaujama ir charizma. Jos turime visi, tačiau ne visada iš karto pavyksta atsiskleisti, todėl daug priklauso ir nuo darbdavio kantrybės.
Ką darydavai, kad nepritrūktum „žodžių kišenėje“? Gal turėjai kokių gudrybių?
Kai diena ne kokia ar žodžių stinga, pasikapstyti tenka ir po tą pačią „kišenę“. Eteryje nutinka įvairiausių dalykų. Kartais išsprūsta tai, kas neturi išsprūsti, viskas klostosi ne pagal programą ar planus, bet tai juk gyvenimas. Manau, nuo to eteris tampa tik dar smagesnis.
Nors ne visada. Visa kita yra patirtis. Kuo daugiau patirties, tuo daugiau žodžių, kurių į kišenę jau dėtis nebereikia.
Kokių kuriozų yra nutikę gyvo eterio metu?
Dirbdavau tik balsu ir mikrofonu, dažniausiai mano kolega gaudavo nuspausti išėjimo į eterį ar išėjimo iš jo mygtukus. Sunegalavus kolegai, gavau išbandyti jėgas prie pulto.
Buvau kiek pasimetęs. Išėjau kuo puikiausiai į eterį, papasakojau žmonėms apie šiandienos orus ir pristačiau dainą, kurią išleisiu į eterį po orų anonso. Tai buvo Haddaway kūrinys „What Is Love“. Daina sklandžiai pradėjo groti, tačiau pamiršau išjungti savo mikrofoną ir drąsiai užgiedojau kartu su atlikėju. Kaži ką pagalvojo klausytojai… Kad mikrofonas visą laiką buvo įjungtas pastebėjau tik po dainos.
Ar turi kokių pomėgių, kurie nesusiję su darbine veikla?
Pagrindinė ir didžiausia mano svajonė ir veikla yra muzika. Esu atlikėjas, vokalistas.
Gal gali papasakoti kaip verda darbas radijo stotyje? Kaip viskas atrodo „už mikrofono“?
Būna visko. Daug priklauso nuo visų radijuje dirbančių kolegų nuotaikų, kartais nuo svečių kiekio, darbo krūvio ir panašiai. Darbas tikrai nėra lengvas.
Žmonėms iš šono gali pasirodyti, jog mes tik juokaujame, pokštaujame ir gerai leidžiame laiką. Tiesą pasakius, tai vienas sunkiausių darbų, kuriuos man yra tekę dirbti, o „baltarankis“ tikrai nesu.
Darbas vyksta net tada, kai nesame gyvame eteryje. Jį užpildome papildomos informacijos ieškojimui, radijo stoties puslapio atnaujinimams, bendravimu su svečiais, prizų dalinimu bei dar begale kitų veiklų.
Be abejo, kai mikrofonas išjungtas, o į darbą atėjai be skėčio lyjant lietui, kartais gera žinoti, jog mikrofonas tikrai yra išjungtas.
