Neseniai gimtadienį atšventusį panevėžietį Audrių Skačkauską jau daugiau kaip metai darbo dienomis galima sutikti turgavietėje „Tau, žemdirby“ – ten jis turi savo, kaip pats vadina, bliusturgiuką. Net ir užrašas virš jo prekyvietės skelbia, kad tai Blusturgio teritorija.
Visai neseniai savo socialinėje erdvėje A. Skačkauskas bandė paaiškinti, kodėl atidarė tokį turgelį:
„Jau praėjo metai kaip aš čia, bet dar daug kas stebisi kodėl iš žurnalistikos į „blusturgiuką“.
Vieni ateina ir iš nuostabos išsižioja, kiti nuoširdžiai bando prisiminti, kur aš jį mačiau? Kiti apsimeta, kad nemato, nes turbūt „ne lygis“.
Kaip jaučiuosi aš? Na, žinokit gerai, nes man čia patinka, bet tai labai sunku paaiškinti. Kaip vienam iš matymo pažįstamam vyrui šiandien.
– Tai reikia iš jūsų kažką nupirkti, kad jau čia taip vargstat…
– Tai nebūtinai, nes nelabai aš čia vargstu.
– Bet ne iš gero gyvenimo čia stovit?
– Žinokit, būtų blogai, nestovėčiau. Prigulčiau.
– Nu, bet vis tiek… nusiristi iš ten į čia…
– Ai, žinokit, kai rideniesi, tai ilgai netrunki.
– Kažkoks keistas jūs….
– Gal dėlto, kad laimingas?
– Nieko nesuprantu… Nesąmonė… Viso gero.
– Nesiparinkit, aš ir pats nežinau kodėl taip. Užeikit vėliau, gal sužinosiu. Tada ir pranešiu, už ką aš čia, kodėl ir dėl ko man čia patinka.“
Pradžia netikėta
Naujienų portalas JP nusprendė pasidomėti, kodėl ir kaip A. Skačauskas atidarė Blusturgį ir prekiauja, kai kuriems atrodo, nereikalingais daiktais: nuo mažiausio antpirščio iki dviračio.
– Kaip sugalvojai Audriau turėti Blusturgį ir jame pardavinėti keisčiausius daiktus?
– Ne iš gero gyvenimo tai atsitiko. Buvo toks laikotarpis, kai nebuvo darbo, nors bandžiau dirbti įvairiausius darbus. Tačiau dėl ligos ne viskas tiko.
– Kokia blusturgio daiktų atsiradimo istoriją?
–Mirė žmonos Aušros mama ir tvarkėme garažą. Pradėjome vežti įvairiausius daiktus. Pradžioje galvojome išmesti juos, bet nuvažiavau į vadinamą automobilių turgų ir sutikau bičiulį, kuris prekiavo panašiais daiktais. Paklausiau, ar kas nors perka? Išgirdau atsakymą – „taip“.
Nusprendžiau pabandyti. Nuvežiau į tą turgų ir taip užsikabinau. Sutvarkėme garažą ir viską pardavėme. Po to prisiminiau palėpę – ten irgi buvo nemažai sukauptą daiktų. Turėjau tokią maniją – kaupti patikusius daiktus. Tai dar metus laiko į automobilių turgų vežiau parduoti daiktus iš palėpės. Patiko tas procesas. Labiau patiko ne pati prekyba, bet bendravimas su žmonėmis.
Sendaikčiai iš visur
– Čia kaip tas posakis: „Kartą paragavęs negali sustoti“. Tai panašiai ir tau?
– Pajutau, kad galima užsidirbti ir „ant duonos kąsnio“ (šypsosi). Tada nusprendžiau ieškoti pastovesnės vietos ne automobilių turguje. Tokią vietą radau turgavietėje „Tau, žemdirby“. Draugai padėjo lėšomis, nes reikėjo prekių. Sendaikčius siunčiuosi iš visur: iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių. Juos parduoda pagal svorį ir kartais net nežinai, kokie sendaikčiai atkeliaus.
„Gera diena tada, kai gali žmogui padėti. Ne įbrukti daiktą, bet padėti turėti patinkantį daiktą. Gal todėl esu prastas prekeivis – negaliu įkalbėti žmogų nusipirkti nereikalingų daiktų“.
A, Skačkauskas
– Ar tai vienintelis sendaikčių gavimo būdas?
– Yra ir kiti variantai. Kartais paskambina draugai ir praneša, kad mirė kokia nors močiutė, o jos artimieji nori parduoti namą ir išmesti visus, jiems nereikalingus, daiktus. Važiuoju pasiimti tų nereikalingų daiktų. Ateina močiutės, pasiūlo įvairius daiktus.
Va, neseniai buvo užsukusi močiutė, kurios vyras neseniai mirė, o jis buvo kolekcionierius. Pagrindinius daiktus pardavė antikvarams, o smulkmenas paėmiau. Vienus daiktus nusiperku, kitus parduodu.
Padeda ne visiems – jaučia žmones
– Tai tu savotiškai padedi žmonėms, kuriems irgi reikia „prisidurti prie duonos kąsnio“?
– Galima sakyti, kad taip, bet ne visiems, o tiems, kuriems jaučiu ir matau, jog reikia pagalbos. Kai dirbau žurnalistu, psichologiškai matai ir supranti žmones, ar jiems tikrai reikia pinigų, ar atnešė vogtą daiktą. Buvo tokių, kurie atnešė net ir trimerius parduoti. Man kilo įtarimas, kad tai negerai ir gali būti vogti.
Ateina įvairūs žmonės
– Prasitarei, kad apsilanko įdomus žmonės. Jie perka, ką nors ar šiaip ateina?
– Ateina tokie pat pamišę sendaikčiams, kaip ir pats buvau. Jie turi būtinai ką nors nusipirkti, nors jau tikriausiai apsikrovęs daiktais. Negaliu įvardinti, kad tai liga, bet žmogus daro pats sau šventę. Jiems sakau, jeigu jus tai džiugina – pirkit.
Ateina moterys, kurios kone kasdien turi nusipirkti kokią nors mielą smulkmeną. Viena moteris iš manęs jau nusipirko 6 laikrodžius, nors vyras jai uždraudė ateiti. Dar atėjo moteris, kuriai sudegė namai ir ji pirko įvairius buičiai reikalingus daiktus. Ne už visus įsigytus daiktus ėmiau pinigus – reikia žmogui nelaimėje padėti. Dar ateina su „mėnulio fazėmis“.
– O jie ką, irgi perka?
– Jie labai viską tyrinėja, liečia, derasi, bet dažniausiai nieko nenuperka. Jiems svarbu ateiti pasišnekėti, aptarti. Jiems to reikia. Gal taip nusiramina?
– Kaip su pikčiurnomis elgiesi?
– Pasitaiko ir tokių. Esu su keliais išsiskyręs. Nors vadovaujuosi nuostata, kad pirkėjas – visada teisus, bet vėliau pradėjau galvoti, o kodėl pirkėjas visada teisus? Buvo toks, atbėgo ir prabėgo visą mano blusturgį, nieko nepirko, o dar daiktus sudaužė. Tai kam toks pirkėjas?
Džiaugiasi galėdamas padėti
– Kokiais pirkėjais džiaugiesi ir esi patenkintas prabėgusia diena?
– Gera diena tada, kai gali žmogui padėti. Ne įbrukti daiktą, bet padėti turėti patinkantį daiktą. Gal todėl esu prastas prekeivis – negaliu įkalbėti žmogų nusipirkti nereikalingų daiktų.
Nesu verslininkas, bet, jei matau, kad žmogui to daikto reikia, o jis kainuoja 10 eurų, jį galiu atiduoti ir už du eurus. Žmogus papasakoja savo istoriją, pasikalbu su juo, o jis išeina ir su patinkančiu daiktu ir išsikalbėjęs. Tokie pirkėjai dažniausiai – moterys. Va tokie pirkėjai ir džiugina. Ne tie, kurie ateina perpirkti daiktų, o paskui juos parduoda brangiau. Kita vertus, negaliu ir ant jų pikti, matyt tai yra toks žmogaus verslas.
Vien dėl pinigų gyventi nenorėtų
– Jeigu nesi didis verslininkas, tai kas toje veikloje yra tokio, kad tave vilioja ir tuo toliau užsiimi? Nors sakai, kad ta veikla yra tik dėl „duonos kąsnio“?
– Draugas, kuris veža iš Prancūzijos sendaikčius pasakojo, jog toje šalyje yra toks tinklas, kuris jungia tam tikrus žmones pardavinėjančius sendaikčius. Juos pardavus, dalis lėšų skiriama labdarai. Toks variantas man labai patinka ir sutikčiau, kad tai būtų ir Lietuvoje.
Priimi daiktus, o vėliau juos parduodi už simbolinę kainą, kam labiausiai reikia. Žmogus neturi keptuvės ir negali jos nusipirkti už 10-20 eurų. O tu jam ją parduodi už 3 eurus. Taip pardavęs, gali nuo gauto pelno skirti tam tikrą procentą labdarai. Nesakau, kad pinigų nereikia, bet gyventi vien tik dėl jų – nenoriu.
– Pats norėtum tokią idėją įgyvendinti, apie kurią pasakojai?
– Labai norėčiau. Tik neįsivaizduoju, kaip tai teisiškai padaryti. Tada darau kitaip. Tuos daiktus, kurie užsistovi ir matau, kad jų neparduosiu, sukraunu ir vežu į Caritą. Tai ir indai, ir batai, ir drabužiai. Kažkam jie naudingi ir pasitarnaus labiau nei gulės ant blusturgio lentynos.
Turguje jaučiasi gerai
– Tai kaip save apibūdintum? Pavadintum?
– Nežinau, kaip save vadinti. Nenorėčiau savęs vadinti „turginiu“ (juokiasi), bet tas pavadintas sugalvotas paniekinti tuos, kurie prekiauja turguje. Šalia manęs dirba močiutės ir yra nuostabios. Nesutikau tarp turgaus prekeivių blogų žmonių. Anksčiau ir man atrodė, kad jeigu jau dirbi turguje, tai jau esi tam tikros kategorijos žmogus, kuris būtinai apgaus. Dabar manau visai kitaip.
– Toje turgaus terpėje jautiesi gerai?
– Tikrai gerai jaučiuosi. Vienas dalykas, fiziškai – gerai. Kai nedirbau ir sėdėjau namuose, puoliau į depresiją ir kaip vyras jaučiausi nejaukiai. Kai atradau šį užsiėmimą, stimulas atsirado. Kiekviena diena vis kitokia, vis kitokie žmonės, kuriems teikiu džiaugsmą. Bendrauju pats. Juolab kad žurnalisto smalsumas manyje neužgeso. Nori sužinoti istorijas, pasikalbėti.
Savo blusturgyje įgyvendinau visus poreikius: viskas viename. Nežinau, kaip bus vėliau, bet (nusispjauna per petį tris kartus) kol kas patinka. Dar vienas dalykas vilioja. Su draugu galvojame apie pastovų bagažinių turgų Panevėžyje. Būtų ideali vieta žmonėms, kurie galėtų parduoti jiems nereikalingus daiktus. Ne tik parduoti, bet tai būtų susiėjimo vieta, kurioje vyktų ir prekyba, ir bendravimas.
„Nežinau, kaip save vadinti. Nenorėčiau savęs vadinti „turginiu“, bet tas pavadintas sugalvotas paniekinti tuos, kurie prekiauja turguje. Šalia manęs dirba močiutės ir yra nuostabios. Nesutikau tarp turgaus prekeivių blogų žmonių. Anksčiau ir man atrodė, kad jeigu jau dirbi turguje, tai jau esi tam tikros kategorijos žmogus, kuris būtinai apgaus. Dabar manau visai kitaip“.
A. Skačkauskas
Turi priekaištų valdžios žmonėms
– Ar tikrai taip viskas gerai, kad apie turgaus gyvenimą kalbi vien tik pagyras?
– Na, galėčiau vieną kuriozą pasakyti, kurį norėčiau, jog išgirstų valdžios – Seimo žmonės. Išeina žmonės į pensiją ir „Sodra“ moka už juos privalomąjį sveikatos draudimą, bet, jei močiutės pradėjo vykdyti individualią veiklą arba dirba su verslo liudijimu, ji turi mokėti tą draudimą. Gaunasi dvigubas mokėjimas.
Močiutės turguje per mėnesį prie varganos pensijos prisiduria iki 100 eurų. Tai iš tų pinigų už sveikatos draudimą turi atiduoti 36 eurus. Nesuprantu, kodėl? Juk už jas jau „Sodra“ sumoka? Tas pats ir su manimi. Gaunu invalidumo pašalpą ir „Sodra“ moka tą draudimą, bet kai pradėjau dirbti blusturgyje, tenka ir man mokėti dar kartą. Kažkoks dvigubas mokėjimas.
