Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena kasmet minima gegužės 7 dieną, o , kaip ir įprasta, tądien pažymima ir žurnalistų profesinė šventė.
Beje, gegužės 3-iąją minėta Pasaulinė spaudos laisvės diena. Ji pradėta minėti, kai 1993 metų gruodį Jungtinių Tautų generalinė asamblėja nusprendė gegužės 3-iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena.
Su LNK televizijos žurnaliste panevėžietė Violeta Launikaitiene bendravome kaip tik Pasaulinės spaudos laisvės dieną, bet kalbėjome apie Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, profesinę žurnalistų dieną bei gilinomės į televizijos žurnalisto darbą.
Be personažo nebus reportažo
Pokalbis prasidėjo linksmai, nes, išgirdusi klausimą, ar švenčia žurnalistų dieną, Violeta skambiai ir linksmai nusikvatojo.
„Niekada nešvenčiu. Gal Panevėžyje žurnalistai ir švęsdavo, bet niekada nedalyvaudavau – nemėgstu švenčių. Šventės pritemptas dalykas. Todėl ir profesinė šventė – ne šventė. Šventė – tada, kai tai atsitinka neprognozuotai, nelauktai ir gali improvizuoti. Darbine prasme šventė tada, kai pavyksta reportažas“, – šypsosi Violeta ir aiškina, kada pavyksta reportažas.
„Reportažas pavyksta, kai turiu herojų. Be personažo, herojaus – reportažas nepavyks. Gali daryti rimčiausią, linksmiausią temą arba temą iš nieko, bet, jei neturėsi žmogaus – nebus ir reportažo“, – teigia V. Launikaitienė.
Reportažas iš nieko
Pasak žurnalistės, spaudos ir televizijos reportažai – skirtingi.
„Tekstus galima rašyti, juos pagražinti. Net iš nekalbančio žmogaus ištraukti žodžius ir padaryti puikų tekstą. Televizijoje to nepadarysi. Jeigu žmogus nekalbus, jo televizijos reportaže nepadarysi kalbančio. Todėl ir sakau, jeigu nėra personažo – nėra reportažo“, – įtikinamai kalbėjo Violeta ir tęsia:
„Galima padaryti reportažą ir iš nieko. Kartais tą padaryti pavyksta. Sau esu labai kritiška ir daugiau nei per 20 darbo metų, ant rankos pirštų galiu suskaičiuoti reportažus dėl kurių ne gėda. Bet yra ir tokių, dėl kuriu gėda, kitus vadinau normaliais. Esu toks graužikas. Taigi, kaip galima padaryti reportažą iš nieko? Visiškai paprastai. Jeigu yra žmogus kalbantis, reportažas – bus“
Reportažas su menine verte
LNK televizijos žurnalistė sako, kad negali daryti tokių reportažų, kurie po penkių minučių pamirštami.
„Televizijoje įdomu dirbti todėl, kad nėra standartų ir šablonų. Nemėgstu sausų ir neįdomių reportažų, kuriuose perteikiama tik informacija. Mano supratimu, reportažas žiniose turi išlikti, kad ir su maža menine verte. Turi nuskambėti intonacija, ironija, humoras. Kas sakė, kad to neturėtų būti žinių reportaže? Turi ir gali būti. Net ir režisūros, juoko turi būti. Tuomet reportažas bus žiūrimas ir jį prisimins. Bus prisimintas ir personažas. Jeigu reportaže bus gyvybė, jausmas, tas reportažas bus įsimintinas ir nestandartinis. Jis turi būti su savo stiliumi, su jausmu“, – pasakojo Violeta, kaip rengia reportažus, kokie jie turėtų būti.
Svarbus pirmas sakinys
Panevėžiečiams žinoma žurnalistė ir įsimintino balso savininkė V. Launikaitienė sako, kad ją pradžiugina žmonių komentarai ir pagyrimai.
„Kokia laimė, kai pasako: „Vile, koks nuostabus ir puikus tavo sakinys“. Todėl reportažą parengti padeda ir literatūra, ir stilistika. Mano darbe viskas taip ir susidėlioja. Esu baigusi filologija ir režisūrą. Todėl darbe naudoju įgytas žinias. Nemoku pradėti reportažo paprastu sakiniu, kad tokią valandą, dieną įvyko tas ir tas. Reportažui turiu atrasti sakinį, kuris man patiktų. Kitaip man neįdomu dirbti“, – prisipažino Violeta ir atviravo:
„Savaime suprantama, žinių reportažai turi būti informatyvūs. Tačiau temą turiu pateikti taip, kad būtų pačiai įdomu, todėl pirmas sakinys privalo būti išskirtinis ir užkabinantis. Kaip atspirties taškas, padedantis išvystyti temą, kuri gal ir nėra labai įdomi. Kita vertus, nepadarysi šedevro kiekvieną dieną. Tačiau reportažas, nors ir nedidelis, tai kaip etiudas, kurį reikia sukurti.“
Svarbu sukurti įdomų siužetą
Tačiau žurnalistė prisipažįsta, kad nenorėtų kurti ir turėti savo laidos televizijos eteryje.
„Nenorėčiau ir nesivartyčiau, nes pritrūkčiau temų. O žiniose kiekviena diena kitokia ir, darant reportažą, turi vyniotis taip, kad jis būtų nestandartinis ir pritraukiantis žiūrovą. Net darant reportažą iš turgaus. Turgus gyvenime užima svarbią vietą, todėl ir ten galima sukurti įdomią istoriją. Pasirodo, ten vyksta ekskursijos, kuriose sužinai daug įdomių dalykų ir sutinki netikėtų personažų: emocingų, piktų, linksmų. Beliks perteikti tas emocijas, sugalvoti pirminį reportažo pristatymo sakinį ir viskas bus gerai, bus nenuobodu“, – šypsosi V. Launikaitienė ir sako, kad be operatoriaus Egidijaus Krikščiūno, su kuriuo dirba jau 8 metus, gerų reportažų nebūtų.
Su operatoriumi – tandemas
„Su Egidijumi esame tandemas. Operatorius ir televizijos žurnalistas turi būti tokie. Abu su Egidijumi esame tokie. Mažai kalbame, bet abu suprantame, ko reikia. Kone kiekvienas reportažas, kurį peržiūriu, pamatau, kad yra nufilmuotas vaizdas, kurio nepastebėjau. Tas vaizdas būna atspirtis reportažui. Dažnai nuo to vaizdo ir pradedu, o tada šauna sakinys ir išvystoma reportažo tema. Egidijus puikiai supranta, ko man reikia – žino mano stilių. Jis yra fotografas ir jaučia, kokių vaizdų reikia. Tarkime reportažas yra apie statybas, o Egidijus pagauna kadrą stambių vaizdu – paukštį, lapą, prasikalusį želmenį. Pas jį nėra nė vieno sauso kadro. Jis paįvairins siužetą netikėtu vaizdu“, – gyrė operatorių Egidijų Violeta ir sakė, kad meniški vaizdai, įpinti į siužetą, prideda reportažui kitokią vertę.
