Praėjusiais metais Panevėžio rajone geriausios mokytojos titulą pelniusi Velžio gimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė Jolanta Andriuškevičienė Rugsėjo 1-ąją dieną pasitinka juokaudama: „Vis dar einu į mokyklą – šis rugsėjis jau 53-iasis: pirmieji mokslo metai kaip mokinės, vėlesnieji – mokytojavimo“.
Visgi kiekvienos Rugsėjo 1-osios mokytoja laukia šiek tiek su jauduliu, nes tai – išskirtinė ir išties ypatinga šventė.
„Labiausiai nekantrauju pamatyti, kaip per vasarą paaugo mano mokiniai, išgirsti apie jų nuotykius, patirtis. Man įdomu sužinoti, kokius naujus atradimus jie padarė, pamatyti tas smalsias džiaugsmu ir entuziazmu spindinčias akis. Vadinu juos „savo vaikais“, nes kartu džiaugiamės sėkmėmis, mokomės vieni iš kitų, kartais klystame, padedame vieni kitiems įveikti sunkumus“, – pokalbį pradėjo J. Andriuškevičienė.
Patikėjo svarbią užduotį
Pati Jolanta mokyklą pradėjo lankyti šešerių. Tai buvo jauki nedidukė medinė pradinė mokykla Panevėžyje, Nevėžio gatvėje. Ir nors kaskart pravažiuojant pro ją Jolantą užlieja šiltas jausmas, išskirti kažkurios ypatingai įsimintinos Rugsėjo 1-osios ji negali, bet neišdildomų įspūdžių ir prisiminimų išlikusių iki šių dienų yra, ypač kalbant apie mokytojus, kurie ir tada formavo asmenybes.
„Esu panevėžietė. Mokiausi Panevėžio 11-oje vidurinėje mokykloje. Baigusi studijas grįžau dirbti į gimtąjį miestą. Ko gero, iš mokyklos mes dažniau prisimename ne tai, ką ir kiek išmokė mokytojas, bet tai, kaip mes jautėmės, koks buvo mūsų ir mokytojo santykis. Iki šiol pamenu tą pasitikėjimo jausmą, kai buvau vos ketvirtokė, tačiau jaučiausi tokia svarbi ir atsakinga. Mūsų klasės vadovė, rusų kalbos mokytoja Z. Rajunčiūtė kažkur išvykdama ne kam kitam, o man patikėjo savo kabineto raktą. Tai buvo ne tik atsakomybės suteikimas, bet ir aiški žinia, kad mokytoja manimi pasitiki, nes tais laikais prieigos prie kabinetų raktų mokiniai dar tikrai neturėjo“, – šypsojosi J. Andriuškevičienė.
Gimė būti mokytoja
Paklausta, kada ir kaip atėjo pojūtis, kad ji pati taps mokytoja, Jolanta teigia visada žinojusi, kad bus mokytoja, ir priduria, kad tikriausiai jau tokia gimė. Beje, Jolanta yra iš mokytojų dinastijos – jos močiutė buvo mokytoja ir net trys seserys iš keturių yra mokytojos.
„Kai buvau vaikas, mama sakydavo, kad mane kieme rasti vieni juokai – ten, kur vaikų susibūrimas, ten ir aš su savo naujomis idėjomis“, – prisimena J. Andriuškevičienė.
1988 metais ji baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Įgijo pradinių klasių ir darbų mokytojos specialybę. Taip pat turi ikimokyklinio ugdymo pedagogo diplomą. Mokykloje ji dirba 36 metus, Velžio gimnazijoje – septynerius.
„Visada didžiavausi, kad esu mokytoja. Ir šiandien manau, kad mokytojo darbas yra ypatingas. Esu įsitikinusi, kad tai yra vienas iš prasmingiausių darbų“, – mano J. Andriuškevičienė.
Vaikų sėkmė – didžiausias atlygis
Visgi, anot J. Andriuškevičienės, mokytojos darbas – labai sunkus, nes kasdien tenka susidurti su įvairiais iššūkiais: skirtingais mokinių poreikiais, įvairiomis emocinėmis situacijomis, tėvų lūkesčiais, nuolatine saviugda. Visa tai reikalauja ne tik mokytojo laiko sąnaudų, bet ir daug kūrybiškumo, kantrybės ir lankstumo.
„Mokytojo darbui būtinas pašaukimas, ir tai – gyvenimo būdas. Todėl labai dažnai aplinkiniai mokytojus atpažįsta. Labai svarbi yra mokytojo vidinė motyvacija, nuoširdus noras padėti kiekvienam mokiniui augti ir tobulėti pagal jo asmenines išgales. Mokytojo darbą matau labiau ne kaip profesiją, bet kaip misiją – kurti mokiniams palankią mokymosi aplinką, įkvėpti jų smalsumą, padėti jiems atrasti savo stiprybes ir pasiekti geriausių asmeninių rezultatų. Taigi, pašaukimas padeda lengviau įveikti iššūkius, kurie neišvengiamai kyla dirbant šį darbą, padeda išlaikyti motyvaciją bei meilę savo darbui ilgus metus.“
Dirbdama šį darbą J. Andriuškevičienė mato ir didžiulę prasmę. „Nors mokytojo darbas reikalauja daug energijos, kartu jis teikia ir didelį pasitenkinimą – matyti mokinio augimą, jo pasiekimus, sėkmės akimirkas yra didžiausias atlygis. Kai mokiniai sugrįžta po metų, dešimtmečių, dalijasi savo sėkmės istorijomis arba tiesiog, būdami jau keturiasdešimtmečiai, prisimena gražias akimirkas, patirtas pradinėse klasėse, tai rodo, kad mokytojo darbas palieka ilgalaikį pėdsaką jų gyvenime. Gal simboliška, bet su savo pirmosios laidos mokiniais susitinkame kasmet prieš Naujuosius. Ir ši tradicija tęsiasi jau 35 metus“, – džiaugėsi mokytoja.
Iššūkiai kelia nerimą
Kalbant apie šiuolaikinį mokytoją ir gyvą santykį, pasak J. Andriuškevičienės, vaikai visada yra šiuolaikiški, o mokytojas, be abejo, visą gyvenimą turi mokytis, tobulėti, domėtis inovacijomis, jas įvaldyti.
„Sparčiai vyksta mokymo(si) skaitmenizavimas, ypatingas dėmesys skiriamas mokinių kompetencijų ugdymui, užtikrinančiam vaiko asmenybės ūgtį. Kartos keičiasi, jų požiūris, poreikiai, mokymo(si) ypatumai taip pat kinta. Taip, kaip dirbome su Y ir Z kartomis, nebeveiksminga dirbant su Alfa kartos vaikais. Žinoma, yra pamatinių dalykų, kurie nesikeičia: atsakingumas, atkaklumas, reiklumas sau ir kitiems. Itin svarbus yra mokytojo profesionalumo ir žmogiškumo santykis. Taigi, esu tikra, jog mokytojas, siekdamas optimalaus mokymo(si) rezultato, neišvengiamai privalo turėti gyvą santykį su šiuolaikybe“, – sako J. Andriuškevičienė.
Paklausus, kokie didžiausi iššūkiai slegia jos, kaip mokytojos, pečius, J. Andriuškevičienė įvardija įtraukųjį ugdymą – siekį užtikrinti, kad visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, galėtų sėkmingai mokytis kartu. „Nors šis tikslas yra kilnus ir labai prasmingas, vis dėlto, kai klasėje yra 24 mokiniai, mokytojui kelia nemažai iššūkių“, – kalbėjo mokytoja.
Siunčia linkėjimus ir dėkoja tėveliams
Tad naujų mokslo metų pradžios proga mokytoja Jolanta kolegoms linki atkaklumo ir kūrybiškumo įgyvendinant atnaujintą ugdymo turinį bei prasmingo kolegialaus bendradarbiavimo.
Tėveliams mokytoja dėkoja už supratimą, kad geriausia investicija – tai investicija į jų vaiką. Tik dirbdami išvien, mokydamiesi vieni iš kitų, galime suteikti mūsų vaikams tai, ko jiems labiausiai reikia – užaugti emociškai subalansuota, socialiai įgudusia, kūrybiška, atsakinga bei empatiška asmenybe.
O vaikams J. Andriuškevičienė linki, kad jų smalsios akys visada žibėtų, nes smalsumas atveria duris į naujus pasaulius. Ir atkaklumo bei tikėjimo savimi. Tegul iššūkiai tampa galimybėmis tobulėti, o kiekviena diena suteikia pasitenkinimą ir prasmę!
Metų mokytojos titulas
J. Andriuškevičienė vadovauja Panevėžio rajono pradinio ugdymo mokytojų metodiniam būreliui. Yra pradinio ugdymo turinio švietimo bei inovatyvių ugdymo metodų taikymo ugdymo procese švietimo konsultantė; mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, veiklos išorinio vertinimo vertintoja. Ji išsiskiria lyderyste, organizaciniais gebėjimais ir kompetencijomis – mokymų programų mokytojams rengimu, seminarų mokytojams vedimu, konkursų, projektų organizavimu klasėje, mokykloje, rajone skaitmeninių užduočių kūrimu.
J. Andriuškevičienė savo darbe vadovaujasi aktualia informacija, dalyvauja konferencijose, įgytas žinias pritaiko praktikoje ir garsina gimnazijos vardą rajone bei šalyje. Kolegialiai bendradarbiaudama su kolegomis, pasitelkdama socialinius partnerius organizuoja mokymosi paradigma pagrįstas veiklas, sėkmingai taiko ugdymo novacijas.
Be to, J. Andriuškevičienė – profesionali pagalbininkė, mentorė ir konsultantė. Velžio gimnazijos mokytojai ir administracija bei rajono švietimo bendruomenės nariai dažnai kreipiasi pagalbos, įžvalgų, pedagoginės veiklos patirties ir asmeninio požiūrio į daugelį pedagoginės veiklos kaitos aspektų.
