Nauji mokslo metai jau čia. Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytoja Jekaterina Kostina sako – į mokyklą grįžti jau ne kaip mokinei – smagu, mat dabar ji žinių siekia ne vedina pareigos jausmo, o dėl vis didėjančio smalsumo. Ką reiškia būti geru mokytoju? Kodėl jauna specialistė po studijų sugrįžo į gimtąjį Panevėžį? Apie tai ji papasakos pati.
Baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kokią studijų programą rinkotės?
Taip, tiesa, šiuo metu esu baigusi tik bakalauro (Muzikos teorijos ir kritikos bei gretutines pedagogikos) studijas. Vis dar tęsiu mokslus magistrantūroje, studijuoju Meno tyrimus ir komunikaciją, muzikologijos specializaciją. Viliuosi, kas ateinančių metų vasarą jau laikysiu magistro diplomą savo rankose.
Kas paskatino rinktis pedagogės profesiją?
Geras klausimas. Jau ne kartą buvau jį sau uždavusi, tačiau vienareikšmio atsakymo neradau. Vertėtų pradėti nuo to, kad pedagogo profesija mane visuomet žavėjo. Jaučiau didelę pagarbą, kadangi supratau, jog mokytojų įtaka vaiko ar paauglio asmenybės formavimuisi yra milžiniška. Tiesa, šis faktas ne visuomet džiugina, kadangi įtaka gali būti kiek teigiama, tiek neigiama.
Visgi mano atmintyje šilčiausiais prisiminimais išliko ne vienas pedagogas, kuriam rūpėjo ne vien jo dėstomas dalykas, bet ir ugdomo mokinio asmenybė, jo pomėgiai ir poreikiai. Galbūt mano pasirinkimas sekti jų pėdomis taip pat yra ir nebyli padėka, kurios nepavyko išreikšti mokantis mokykloje. O ir studijuoti akademijoje paskatino viena mylimiausių mokytojų – jos dėstytas dalykas (muzikos istorija) kasmet man tampa vis įdomesne ir gilesne disciplina.
Kaip klostėsi karjeros kelias pabaigus studijas?
Dirbti mokykloje pradėjau dar būdama trečio bakalauro kurso studentė. Tuomet pasitaikė galimybė įsidarbinti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje. Ten pasisėmiau naujos patirties, susikroviau šiltų prisiminimų bagažą, tačiau jau po kelerių metų nusprendžiau grįžti į savo gimtąjį miestą, pradėjau dirbti Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.
Kas jauną specialistę atgynė į Panevėžį?
Labai ilgėjausi Panevėžio, kaip tai keistai beskambėtų. Vilniaus šurmulyje, veiklų gausoje vis ieškojau sau ramaus kampelio. Laikui bėgant supratau, kad sostinė išties labai žavi savo galimybėmis, pažintimis bei veiklų įvairove, tačiau didmiesčiai mane vargino savo intensyviu ritmu. Beje analizuodama situaciją mąsčiau ir apie tai, kad Panevėžyje jaunų specialistų poreikis didesnis, todėl dar stipriau norėjosi grįžti namo.
Nepasiilgstate Vilniaus?
Sumeluočiau, jeigu pasakyčiau „ne“. Pasiilgstu ir Vilniaus, jo unikalių vaizdų, pasiilgstu ir žmonių, kurie yra ten, ir paskaitų, ir dėstytojų, ir mokinių, su kuriais turėjau galimybę ten susipažinti. Esu dėkinga Vilniui už daugelį dalykų, todėl kiekvieną kartą jį aplankydama šypsausi.
Koks jūsų santykis su mokykla buvo vaikystėje-paauglystėje ir šiandien, kai esate mokytoja?
Vaikystėje kaip ir kiekvienas vaikas ne itin mėgau mokyklą, kadangi neretai norėjosi ir patinginiauti, ir papramogauti ar tiesiog neprisiimti sau jokių atsakomybių. Nors mokiausi neblogai ir dažnu atveju buvau patenkinta savo rezultatais, tačiau, matyt, nesupratau, kiek daug aš galėjau sau iš ten pasiimti. Šiuo metu, jau atsidūrusi kitapus, suprantu, kad norėčiau sugrįžti atgal – tuomet tikrai būčiau smalsesnė bei dėkingesnė nei buvau.
Kurioje barikadų pusėje būti smagiau?
Galbūt keistai nuskambės, bet mano nuožiūra smagiau yra dabar. Smagiau, nes subrendus turiu galimybę žiūrėti į viską platesniu žvilgsniu, galiu siekti žinių ne iš pareigos, bet iš gilėjančio smalsumo. Smagiau, nes būdama mokytoja kasdien mokausi iš naujo, klystu ir suprantu, kad tai žmogiška. Smagiau, nes suvokiu, kad džiaugtis dėl savo pačios pasiekimų ne taip malonu, kaip dėl savo mokinių.
Daugelis sutiktų, kad mokytojo darbas – nelengvas. Ar sutinkate su tuo jūs?
Tikrai taip, darbas nėra lengvas, sakyčiau, netgi pilnas naujai besipildančių iššūkių. Anksčiau negalėjau pagalvoti, kad tiek įvairių veiklų, atsakomybių ir lūkesčių užgula pedagogo pečius. Tikriausiai iš stebinčiojo perspektyvos visuomet bus sunku suprasti, kiek daug savęs išdalina kitiems geras mokytojas. Matomas tik rezultatas – ledkalnio viršūnė, išnirusi virš vandens. O kurgi suvokimas, kad tai tėra viena devintoji ledo masyvo dalis?
Kas iš tiesų sudėtingiausia?
Šiuo metu man sudėtingiausia yra neatitikti savo pačios lūkesčių. Kiekvieną kartą įžengus į klasę norisi būti profesionaliu, geranorišku ir gerbtinu mokytoju. Tačiau kuo daugiau tenka dirbti, tuo aiškiau suprantu, kad panašūs tikslai pasiekiami tik per klaidas, nusivylimus ir nesėkmes. Taip pat, manau, kad pedagogui labai svarbu nuolat balansuoti tarp žinių, žaismingumo bei teisingumo. O tai nėra lengvai įveikiamas uždavinys.
O kas džiugina?
Mokinių džiaugsmas. Esu įsitikinusi, kad maloniausias atsakas kiekvienam pedagogui yra susidomėjęs mokinys ar jo šypsena, pasiekus aukštesnįjį rezultatą. Kai vaikas džiaugiasi įžengęs į klasę, kai nuoširdžiai stengiasi ką nors iš pamokos išsinešti, supranti, kad dirbi ne veltui. Juk mokytojas nedirba sau ar dėl savęs, jo profesija yra orientuota į vaiką, į jo asmenybę bei jos auginimą.
Kaip manote, kodėl jauni žmonės vis rečiau renkasi pedagogo specialybę?
Manau, kad priežasčių gali būti daug. Man į galvą kol kas šauna dvi. Pirmoji, jau aptarta kiek anksčiau – jaunimas suvokia, kad pedagogo darbas yra sudėtingas ir atsakingas. Todėl labai natūralu pasirinkti kiek ramesnį ir lengvesnįjį kelią planuojant savo gyvenimą, galbūt netgi daugiau apmokamą. Antroji priežastis – vyraujantis stereotipas, kad mokytojo darbas yra monotoniškas ir nuobodus, nepatrauklus. Kategoriškai nesutikčiau su panašiomis mintimis. Mano nuomone, ši profesija puikiausiai atveria galimybę išreikšti savo kūrybiškumą. Pedagogui kiekviena diena yra šioks toks nuotykis. Niekuomet neįmanoma pilnai suplanuoti savo dienos iš anksto.
Ko palinkėtumėte visiems mokytojams ir mokiniams Rugsėjo 1-osios proga?
Kantrybės bei supratingumo. Mokytojui, kasdien stovinčiam prieš pilną skirtingiausių asmenybių klasę. Ir mokiniams, neretai užmirštantiems, jog pedagogas taip pat yra žmogus, kuris į mokyklą atkeliauja su skirtinga istorija, įvairiomis emocijomis.
Žingeidumo. Mokytojui, nepailstamai besitobulinančiam savoje srityje ir mokiniams, kuriems reikalingas suvokimas, kad mokslas gali būti įdomus ir naudingas. O svarbiausia – nepakartojamų mokslo metų – pilnų naujų įspūdžių, augimo ir džiaugsmo!
