Iki ištardami lemtingąjį „Taip“ Genovaitė ir Jonas draugavo metus. 1951 metų rugpjūčio 25-ąją priimtas sprendimas juos susiejo bendram gyvenimui. Tąkart devyniolikametė ir dvivdešimtdviejų jaunuolis nė nenumanė, kad šeimoje kartu išgyvens beveik septynesdiašimt metų.
„Metrikacijoje tokia jauna mergaitė manęs paklausė kokią pavardę rinksiuosi, sakau: „Jūs dar klausiate? Aišku, kad vyro, – pasakoja Genovaitė. – Susirašėme, išėjome iš metrikacijos ir pasukome kiekvienas į savus namus: aš į Žalgirio gatvę, o jis į Šermūkšnių.“
Kitą dieną ceremonija vyko ir bažnyčioje. Susirinko beveik 20 žmonių, kuriems šventę rengė net ne pati pora, o draugiški, jų pažįstami žmonės.
„Aš net suknelės vestuvėms neturėjau. Gelbėjo viena pažįstama moteris, labai dailią baltą suknelę nuvilkusi nuo Marijos skulptūros ir pritaikiusi man“, – prisimena pašnekovė.
Nei vienas iš tėvų jų santuokai nesipriešino.
„Mano mama Joną tikriausiai labiau nei aš mylėjo“, – šypsosi moteris.
Taip susikūrė Radeckų šeima, kurioje sutuoktiniai ir dabar vienas kitą palaiko, pagiria, puoselėdami bendras kasdienes tradicijas.
Bendravimo pradžioje būta neskalndumų
Iš Daukniūnų kaimo Panevėžio rajone kilusi Genovaitė panevėžietį Joną sutiko dirbdama lentpjūvėje. Moteris pasakoja, kad prieš jiedviems pradedant draugauti, dabartinį jos vyrą buvo nusižiūrėjusi jos draugė Aldona, kolegė iš lentpjūvės.
„Jinai man Joną taip peikdavo, o man jis toks visai nieko buvo. Ji vis stengdavosi, kad mudu nesusitiktume, bendrose šventėse nedalyvautume, pati dažnai arčiau jo būtų, – prisimena daukniūnietė. – Net gandą paskleidė, esą ji ir mano Jonas jau vestuves planuoja. Aš ir buvau nepėsčia.“
Susirado Genovaitė berniuką, kurio paprašė Jonui raštelį nunešti, kuriame parašė: „Ant Tavo Joninių nebuvau vien per Aldoną. Ant vestuvių, kad ir su Aldona, būtinai dalyvausiu. Pakviesk“. Moteris prisimena, kad po kiek laiko jau žiūri pro langą – Jonas ateian.
„Klausiu ar jau vestuvėms ruošiasi, o jis atsako: „Jei ir bus vestuvės – tai tik su tavim“, – priduria pašnekovė.
Jonas sako, kad Aldona jo nedomino. Vienintelė kas rūpėjo – Genovaitė.
„Turėjau tų mergaičių, bet ji įstrigo į širdį ir viskas“, – tikina Jonas.
Už 10 rublių tada jai vyro nupirktą žiedą Genovaitė nešioja iki dabar. Kai Aldona tą žiedą darbe pamatė – su ja keturis metus nesikalbėjo.
Į gyvenimą kabinosi sunkiai
Šeimos sukūrimo pradžioje porai teko įveikti ne vieną sunkumą.
Jau būdama šešiolikos Genovaitė ėmė dirbti: prižiūrėjo vaikus, vėliau amato mokėsi siūvykloje, po to perėjo dirbti į lentpjūvę, vėliau trylika metų dirbo su tekstile ir dvidešimt metų prie kompresorių. Šie sunkūs darbai jai kainavo sveikatą – sudilo sąnariai.
Jonas sukaupė 52 metų stažą. Palikęs darbą lentpjūvėje jis dirbdamas pamainos viršininku savomis akimis matė kaip buvo įrengiamas malūnas – kur dabar veikia „Romatic“ viešbutis.
„Dabar gyventi mums – aukso amžius. Prieš 15 metų jau savuose namuose, savomis rankomis remontą darėme, įsirengėme taip, kaip patys norėjome, – lygindami gyvenimo aplinkybes tada ir dabar, sako sutuoktiniai. – Reikėjo daug dirbti, kad turėtume tai, kuo dabar džiaugiamės.“
Nepaisant sunkių patirčių vyras su žmona džiūgauja, kad tokią gražią santuokos sukaktį pasitinka dviese, mylimų vaikų – dukters ir sūnaus – bei anūkų apsuptyje.
„Būdavo visko – ir pasipykdavome – bet visuomet stengėmės sutarti, vienas kitam nusileisti“, – pasakoja Jonas.
Negaili gero žodžio
Ner ir po beveik septynių dešimtmečių bendro gyvenimo Jonas ir Genovaitė vienas kitam negaili gražių žodžių.
„Mano Genutė labai darbšti, tvarkinga, labai dailiai siūti moka, mažus mūsų vaikus savomis rankomis išpuošdavo, jinai juos labai myli“, – priežastis, dėl ko susižavėjo žmona vardina sutuoktinis.
„Kitokio gyvenimo ir neįsivaizduoju. Vaikai – man visas gyvenimas. Bet Jonas ir anksčiau, ir dabar labai rūpi. Aš minutėmis žinau kiek jam dabar trunka iki parduotuvės nueiti, pareiti. O jis ima ir sugalvoja kokį kartą iki turgaus autobusu pavažiuoti. Aš sėdžiu, nervinuosi, skambinu jam kur jis. Jis gal kiek ir papyksta, kad aš taip greitai jo pasigendu, bet viskas iš rūpesčio“, – pasakoja moteris.
Genovaitė labai myli gėles, todėl Jonui nebūna problemos nuspręsti kuo nustebinti mylimą žmoną įvairių švenčių proga. O paminėti švenčių pora nevengia: metrikacijos skyriuje atnaujino santuoką savo auksinių vestuvių proga, bažnyčioje – deimantinių.
„Ir šią rugpjūčio 25 dieną susėdome, įsipylėme brendžiuko, atsipjovę marčios atnešto plokštainio sulaukėme džiaugsmingo skambučio iš anūkės gyvenančios Italijoje“, – pasakoja pašnekovė.
Santuokoje vyras ir žmona visada stengėsi viską daryti kartu. Net ir dabar ryte keliasi kartu, pusryčiauja kartu, 11 valandą geria kavą, o vakare miegoti taip pat stengiasi eiti drauge.
„Mes nuo pat pradžių buvome labai panašūs: iš panašių šeimų, panašaus socialinio sluoksnio, panašaus požiūrio, gal dėl to taip ir pavyko sutarti, – sako Jonas. – Laimingas esu, kad mes dar kartu su Genute. Nei mes surūgę, patys apsitvarkome ir labai bijome po vieną likti.“