Į senas praeities nuotraukas dažnai žvelgiame su dideliu smalsumu. Fotografijos mums suteikia galimybę „pakeliauti laiku“ nepagražintoje realybėje, pažinti skirtingų laikmečių žmones, miestų kaitą ir globalias aplinkybes. O kokie kūriniai ateities visuomenėms reprezentuos šių dienų pandemijos laikotarpį? Tarp jų, neabejotinai, atsidurs ir panevėžiečio fotomenininko Andriaus Repšio fotografijos. Jas žiūrovai turės progą pamatyti naujausioje personalinėje parodoje „Projektas 1808. Karantinas“ kovo 16 – balandžio 11 dienomis „AP galerijoje“.
Paukščio skrydis tą pačią valandą ir minutę
Būsima paroda kupina simbolikos. Skaičiai „1808“ – tai ir karštosios koronaviruso linijos numeris, ir dvitaškiu atskirtas paros laikas, kai Andrius Repšys, keliaudamas po skirtingus Lietuvos miestus, pakelia droną virš ištuštėjusių centrinių aikščių ir nuspaudžia fotografavimo mygtuką.
Tą jis darė kasdien, nuo pirmojo paskelbto karantino Lietuvoje pradžios 2020 metais – kovo 16-osios, dvi savaites.
Tarsi erdvinėje, sunkiai kintančioje dėlionėje, menininkas imasi kūrybos triukų: ieško tinkamiausio rakurso, sąveikaujančio su šviesokaita, kartais greitai kintančios objektų ir subjektų komponuotės. Tokia fotografija nėra vien realybės fiksacija, gražus kraštovaizdis. Tai ir akimirkos atsitiktinumo bei režisūros rezultatas, ir meninė kompozicija, kuriai suteikta tarpžmogiška mintis, idėja, asociatyvi simbolių kalba.
Pirmasis karantinas buvo paskelbtas 14-likai dienų, tad ir naujausioje A. Repšio parodoje bus rodoma 14 skirtingų miestų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Klaipėdos, Utenos, Ignalinos, Telšių, Mažeikių, Kėdainių, Alytaus, Marijampolės, Jonavos) centrinių aikščių fotografijų. Ištuštėjusios aikštės skatins apmąstymus apie žmoniją.
Apie realybę, kurioje turime keistis, o su pokyčiais kis ir ateities aplinka. Ar abstrahuoti peizažai pavaldūs atskleisti žmonių pasaulį veikiančias problemas? Kas peizažuose išryškina sudėtingus visuomenės santykius ir būvį: pati aplinka ar žmogaus mintis, įprasminanti kasdienes linijas ir formas?
Žvilgsnis iš viršaus – unikali meninė patirtis
„AP galerijoje“ atidaromoje parodoje „Projektas 1808. Karantinas“ menininkas gilinasi į ankstesnėms serijoms būdingus klausimus, tyrinėja socialinės problematikos, susietos su geografinėmis erdvėmis temą. Tik šįsyk fotografas dėmesį sutelkia į karantino sukaustytą Lietuvą, bendražmogiškus išgyvenimus.
Žvilgsnis iš viršaus į apačią tokiai fotografijai suteikia unikalią meninę patirtį. Žmogaus rankomis sukurti takai, parkai, aikštės, architektūrinės kompozicijos iš viršaus koronaviruso akivaizdoje įgauna dvejopą įspūdį. Sustingęs miestų ritmas, žmonių apleistos išdailintos erdvės kuria kontekstinės rimties, susitelkimo, atskirties, vienatvės atmosferą. Taip pat ir globalesnę, pasaulio be mūsų, žmonių, perspektyvą. Kartais tokiuose kraštovaizdžiuose išnyra pavienės žmonių figūros. Tačiau žmogus per drono akutę sumenksta, praranda dominuojančią hierarchinę poziciją. Atsiskleidžia kaip koegzistuojanti, sinerguojanti, o kartais ir parazituojanti Žemės jėgų dalis. Ne žmogus pasaulį sukūrė, o pasaulis žmogų – su šiuo priminimu šiandien gyvena visos šalys.
Nepažįstamieji praeiviai vaikšto po savo pastatytą ištuštėjusią civilizaciją. Tarsi dailiame, geometrizuotame architektūriniame makete, kuris gamtos kataklizmų akivaizdoje atrodo sumenkęs, bet tuo pačiu ir tvirtas, didingas. Beviltiškumo jausmas žmogui primena ne tik apie jo trapumą, laikinumą, ribotumą, bet ir tylios nematomos rezistencijos būvį, bendrystės ir susitelkimo svarbą, teikiančią geresnės ateities, išmoktų pamokų viltį.
Fotografija, tampanti erdviniais paveikslais
Ne žemumos, o beribė erdvė ir aukštis – tai, kas A. Repšį fotografijos srityje domina daugiau nei kelis dešimtmečius. Vietoje įprasto fotoobjektyvo, fiksuojančio mums gerai žinomas kasdienes perspektyvas, autorius jau ne vienerius metus renkasi pasaulį dokumentuoti iš tam tikro nuotolio. Tiesa, autoriaus objektyvą, nors ir danguje, traukia žemė. Beribės erdvės tarsi dėlionės komponavimas, suteikiant jai rėmus, simbolius, kontekstus. Žmonių pasaulis, kuriame žmogus tėra maža detalė, žmogaus citata didesnio realybės piešinio plokštumoje. Stebima ir tyrinėjama atsietos svetimos žiūros – drono, paukščio, dieviškosios esybės, prasmes komponuojančio menininko ar žiūrovo.
Naujos technologijos, taikomos šiuolaikinėse meno srityse, dažnai nebestebina. Dronai ir išmaniųjų telefonų objektyvai šiandien pasiekiami daugeliui.
Tačiau A. Repšys geba sukurti atpažįstamą meninę tapatybę, išsiskiria savitai išieškotomis kompozicinėmis dėlionėmis, atskleidžiančiomis savitą požiūrį įvairių problemų kontekste. Pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, jungdamas Lietuvos humanistinei, reportažinei ir nuobodulio estetikos fotografijai būdingus principus, Repšys sukuria daugiaprasmius erdvinius paveikslus.
Urbanistinė ir gamtinė architektūra, linijos bei formos, fragmentiški žmonių šešėliai ir lauko erdvės šviesokaita – viskas sinerguoja, liudija bėgančių dienų, sezonų, laiko kaitą. Jungiasi į darnią kompoziciją, kartais priartėjančią prie tapybinės raiškos, suprematizmui ir konstruktyvizmui būdingų geometrinių abstrakcijų.