Radijo stoties „Pulsas“ laidoje „Nneutylim“ viešėję panevėžiečiai atlikėjai Titas ir Benas atvirai papasakojo kaip jaučiasi po to, kai baigėsi projektas, ar eitų į kariuomenę, jei jų vardai atsidurtų šauktinių sąraše ir apie didžiausias savo keistenybes.
Laidos vedėja Arneta: Kaip sekasi? Ar šlovės našta neužgulė smarkiai pečių?
Benas: Ne, per daug neužgulė, nes mes vis tiek buvome tik kaip dalyviai. Tuo metu buvome ryškūs ir t.t., bet mes neapsistojame ties tuo. Eisime toliau.
Titas: Šiaip, mums pasakė ir režisierius, ir pats Samas, kad „Pamatysite, po „X faktoriaus“ bus duobė“. Ir aš visiškai nesupratau apie ką jisai kalbėjo. Bet dabar aš suprantu: mes 6 savaites kiekvieną dieną gyvenome tuo ritmu, kad sekmadienį bus pasirodymas. Dainas kartais gaudavome ketvirtadienį. Ir tiesiog gyvenome tokiame labai…
Benas: … chaotiškame ritme.
Titas: Ir dabar, kai viskas atslūgo, man tenka grįžti į mokyklą – kas yra ganėtinai sunku – ir aš nesuprantu kodė, bet aš jau dvi savaites diena iš dienos dūsauju.
Benas: Kažko trūksta, nes buvai pripratęs prie to tiesiog.
Titas: Taip, mes įpratome prie nuolatinio streso, kuris geras buvo. Galutiniame taške jis gerų emocijų suteikdavo ir dabar jo nebėra ir liko tiesiog tokia duobė.
Arneta: O kaip iš tos duobės išlipti? Matydavau, kad vasarą ir rajone, ir mieste buvote aktyvūs, vis kažkur pasirodydavote, bet ar dabar daugiau kvietimų dainuoti sulaukiate?
Benas: Dabar į didesnius renginius pradėjo kviesti. Mes visada buvome aktyvūs, mūsų koncertinės veiklos vystydavosi, bet buvome labiau miesto reikšmės atlikėjai. Kai nebūdavo ką pakviesti, tai pakviesdavo mus…
Arneta: O dabar? Prasiplėtė geografija?
Titas: Taip, į kitus miestus pradėjo kviesti, nes Lietuvos auditorija įvairi.
Benas: Teks net Latvijoje pasirodyti, kas pasirodė labai keista.
Arneta: Tai tarptautinis lygmuo buvo pasiektas?
Benas: Tai Baltijos šalyse labiau. Štai, su kitais „X faktoriaus“ dalyviais važiuosime į Latviją, į Jalgavą.
Titas: Vasario 8. Ten „Ledo skulptūrų“ festivalis bus.
Benas: Su Latvijos „X faktoriaus“ dalyviais kartu.
Arneta: Bus jungtinis projektas?
Titas ir Benas: Taip.
Arneta: O kur dabar planuojate pasirodyti? Gal galite pakviesti žmones?
Titas: Pasirodysime sausio 23 J. Balčikonio gimnazijos „Sidabrinėje naktyje“.
Arneta: Užsiminėte apie Samą. Ar dažnai būna, kad sutinkate jį šiame mieste? Jis juk iš čia kilęs.
Titas: Ne. Jis pats čia beveik nebūna. Mes buvome kartą kartu su juo atvažiavę čia iš Vilniaus, nes viena Panevėžio mokykla laimėjo konkursą, kurį organizavo „X faktorius“. Tai mes važiavome ten atstovauti.
Arneta: Ar nereikėjo Samui iš naujo padaryti kokios ekskursijos?
Benas: Mes persimetėme pora žodžių kol važiavome į Panevėžį, nes jis senai buvo buvęs ir jam reikėjo šiokią tokią ekskursiją padaryti.
Arneta: O ar žinote, kad į mokyklą jis su kibiru eidavo? Savo knygas į kibirą sudėdavo.
Titas: Šito negirdėjau.
Arneta: Mokėsi jis kažkada J. Miltinio mokykloje. Aš irgi ten myniau slenkstį. Tai sklando tokios legendos.
Benas: Na, jis menininkas, pasaulį mato šiek tiek kitaip. Turbūt dėl to.
Arneta: Tai ar jūs turite panašių keistenybių?
Titas: Mano keistenybė didžiausia būtų, kad aš tinginys esu ir tingiu mokytis. Praleidinėju pamokas.
Benas: Čia visai ne keistenybė. Manau, daugeliui žmonių tai pasitaiko.
Arneta: Dažnai aplanko tingulys?
Titas: Esmė tokia, kad aš tingiu eiti į pamokas ir vietoje to nueinu į įrašų studiją, kurią turime mokykloje.
Arneta: Tu dabar taip pasakei, mokytojai išgirdo ir supras, kad tie daktarų padirbti rašteliai visai nebeveiks.
Titas: Na, atsitinka kartais…
Arneta: O, Benai, tu? Turi kažką?
Benas: Aš mokyklą baigęs. Būdavo ir man, kad pasitaikydavo, kad nenueini į tam tikrą pamoką. Pabėgi.
Arneta: O ar vieną kokią menininkišką keistenybę ar turi?
Benas: Turiu, bet vieną dabar sunku išsirinkti. Jų labai daug. Gal labiau fobijų keistų turiu.
Titas: Nesenai buvo taip, kad sėdime su jo mama ir ji pasakoja: „Atsikeliu naktį vandens atsigerti ir girdžiu Benas vonioje dainuoja 4 ryto“.
Benas: Aš jau buvau pamiršęs apie tai. Įprasta.
Arneta: Ar tu atsikėlei taip anksti?
Benas: Ne, aš nemiegojau tiesiog. Galvojau, kad užmigsiu, nes kai į šiltą vandenį prigulu – pradedu miego norėti.
Arneta: Bet vietoje to pradėjai dainuoti?
Benas: Taip, viena daina įstrigo labai ir turėjau ją garsiai ištransliuoti.
Arneta: O dabar gal pakeliaukime kokios rimtesnės aktualijos link? Ar teko girdėti apie šauktinių sąrašus ir kad juos dabar keičia?
Benas: Čia viena iš aktualiausių temų dabar.
Titas: Ypač tau.
Benas: Per radiją, per visur kalba.
Arneta: Tai papasakokite, ar esate už, prieš? Būtumėte pasiryžę?
Benas: Aš tikrai būčiau pasiryžęs, jei reikėtų ginti tėvynę. Aš tik už, nes čia gera mokykla.
Arneta: O ar į šauktinius eitum, jei tavo vardas atsidurtų sąraše?
Benas: Aišku, gal tam tikrus planus sugriautų tai, bet aš visiems iššūkiams esu atviras.
Arneta: Ir vienas iš tokių galėtų būti kariuomenė?
Benas: Aš vaikystėje kažkada labai svajojau būti kareiviu. Daug kuo norėjau, bet kareivis vienas iš tokių variantų buvo.
Titas: Ypač mūsų, kaip grupės, kaip atlikėjų labai daug planų sugriautų.
Arneta: Tai priplanavę esate?
Benas: Aš tikrai nepradėčiau išsigalvoti kažkokių ligų, kažkokių traumų vien dėl to, kad išvengti to. Man būtų visai negarbinga.
Arneta: O, Titai, tu?
Titas: Aš norėčiau.
Arneta: Tau dar yra laiko pasvarstymams, pagalvojimams.
Titas: Dar daugiau nei 2 metai. Aš visai norėčiau save išbandyti, sau ir tėčiui įrodyti kažką. Jei pakviestų – eičiau. Savanoriu būti – nelabai.
Arneta: O nebaugina neramumai užsienio šalyse? JAV su Iranu, Iraku vis nesutaria. Įtemptas laikas ateina.
Benas: Toji nesantaika visada buvo tarp jų, o kad viskas iškilo dabar – nenustebino.
Arneta: Matau, kad ši tema neverta plėtojimo. Kaip jums Panevėžyje gyvenimas sekasi?
Benas: Visada gerai, nes čia jauki atmosfera. Sava.
Titas: Savi žmonės, ne per didelis miestas…
Benas: Kompaktiškas. Nuo vienos iki kitos vietos nėra labai didelis atstumas.
Arneta: 6 savaites važinėjote Vilnius-Panevėžys.
Benas: Mes į Panevėžį grįždavome labai retai.
Titas: Mes gyvenome Vilniuje tą laiką.
Benas: Per Kūčias, per Kalėdas sugrįžome su šeima pasimatyti. Būna labai daug darbo, labai daug filmavimosi, įrašų.
Arneta: Dabar suprantu, kodėl žmonės meta darbus, kad galėtų dalyvauti projekte.
Titas: Taip, arba darbdavys turėtų būti labai geras ir supratingas.
Arneta: O tai kaip tau su pamokomis?
Titas: Sudėtingai.
Arneta: Nieko, laiko dar yra. Tai ar sostinė nesužavėjo? Ar nesinorėjo pasilikti ten?
Benas: Mes ir anksčiau važinėdavome dažnai į Vilnių.
Titas: Mes ir anksčiau į Vilnių nuvažiuodavome gerus du kartus į mėnesį. Lankydavome koncertus.
Benas: Jis per tam tikrą laiką pasidaro artimas tau. Taip pat kaip ir Panevėžys. Žinoma, nėra toks artimas, bet žmonės ten labai atviri, nesusikaustę. Tai sužavėjo, nes Panevėžyje to dar šiek tiek stinga. Bet manau, kad viskas ištaisoma.
Arneta: Judame į priekį, judame. Ar turite naujiems metams kokių pasižadėjimų?
Benas: Tai pasižadėjimų visada buvo ir nebūtinai turi nauji metai ateiti, kad kažką naujo sau užsibrėžtum. Nestovėjome prieš veidrodį ir nekartojome kažko sau.
Titas: Neteko, dirbome per naujus, koncertavome.
Arneta: O ar per visus tuos darbus dar turite kokių draugų? Ar tik vienas kitą?
Benas: Mes turime daug bendrų draugų ir naujų draugų, su kuriais susipažinome per „X faktorių“. Randame laiko.
Titas: Mes koncertuojame, dirbame įrašų studijoje, aš dar dirbu Panevėžio muzikiniame teatre… Tai veiklos yra, bet ir draugų yra. O aš prisižadėjau pagaliau pradėti sportuoti, tikriausiai… Senai tai reikėjo padaryti.
Arneta: Sako septyniolikmetis. Labai neįprasta tai, žinok.
Titas: Tada dar su Benu prisižadėjome, kad reikia išleisti gabalų keletą.
Benas: Šitas planas vystėsi jau nuo „X faktoriaus“.
Arneta: O prieš projektą?
Benas: Visada turėjome, bet tai buvo geras startas į viešumą viską paskleisti, auditoriją sukaupti.
Arneta: O muziką ir žodžius patys kurtumėte ar pagalbos prašytumėte?
Benas: Bendras procesas. Čia yra kaip komandinis reikalas. Geriau turėti daugiau žmonių, kurie padėtų tau. Nes tau gali atrodyti vienaip, bet iš tikrųjų bus kitaip.
Titas: Ir šiaip fainiau dainas rašyti kartu.
Benas: Kažkaip vienam liūdna.
Titas: Tada liūdnos dainos gaunasi.
Arneta: Ar turėtumėte kokią muzikinę rekomendaciją?
Titas: Taip, norėtume parekomenduoti grupę „Sisters on wire“.
Benas: Ir ne šiaip sau.
Titas: Nes tos grupės vokalistas yra mūsų draugas, kolega. O daina būtų…
Titas ir Benas: „My heart is beating“.
Visos laidos „Nenutylim“ kartojimą galite išgirsti klausydami radijo stotį „Pulsas“ trečiadienį nuo 18.00 val.