Karui Ukrainoje kopiant jau į devintą mėnesį, Lietuvoje naujus namus rado virš 70-ies tūkstančių ukrainiečių. Yra apsistojusių ir Panevėžyje. Šiame mieste naują gyvenimą rado Liuda bei Anastasija. Nuo karo pabėgusios draugės ne tik rado gyvenamąją vietą bei darbą, bet ir spėjo pamėgti Panevėžio miestą.
Apie darbą
Abi draugės dirba Panevėžyje esančiame greito maisto restorane „Amazonė“.
„Užimtumo tarnyboje ieškojome darbuotojų. Tuo metu kaip tik buvo galimybė sukurti darbo vietą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Anastasijai patiko mūsų pasiūlymas, o neilgai trukus, ji pas mus dirbti pasikvietė savo draugę Liudą“, – naujienų portalui JP pasakoja „Amazonės“ atstovas Anicetas.
„Užimtumo tarnybos organizuotame susitikime su darbdaviais, šis darbo pasiūlymas pasirodė įdomiausias, todėl nedvejodama pasirinkau dirbti „Amazonėje“. Kartu pakviečiau ir savo draugę“, – šypsosi kavinės darbuotoja Anastasija.
Paklaustas apie darbo kasdienybę su ukrainietėmis, Anicetas neslėpė, kad būta iššūkių bendravime.
„Panevėžys tikrai nėra rusakalbis miestas, o, laikui bėgant, vis mažiau ir mažiau žmonių moka kalbėti rusų kalba. Tiek mums, tiek darbuotojoms teko prie to prisitaikyti. Pradžioje darbo pamainą organizavome taip, kad dirbtų vienas žmogus iš Ukrainos, kitas – lietuvis. Tačiau viena ukrainietė darbuotoja greitai prabilo lietuviškai – išmoko meniu, geba aptarnauti lankytojus lietuvių kalba. Todėl, pamatę, kad Liuda ir Anastasija puikiai gali darbuotis, nusprendėme leisti draugėms dirbti drauge. Nuo to laiko, darbas vyksta sklandžiai“, – džiaugėsi verslininkas.
Bėgimas nuo karo
Liuda ir Anastasija turėjo palikti savo namus Ukrainos mieste Melitopolyje. Miestas yra laikinai okupuotoje Zaporižės regiono dalyje.
„Atvykusi į Lietuvą, sulaukiau visokeriopos pagalbos iš valstybinių įstaigų, savanorių ir paprastų žmonių. Lietuviai yra labai rūpestingi, dėmesingi žmonės. Šiuo metu gyvenu su šeima, kuri ne tik mane ir vaikus priglaudė, bet ir iki šiol labai padeda kasdienybėje“, – pasakoja Liuda.
Abi draugės džiaugiasi, kad nuo pirmų dienų Lietuvoje sulaukė daug pagalbos iš savanoriškų ir valstybinių organizacijų.
Bendravimas su lankytojais
„Lankytojai labai gerai vertina abi ukrainietes, dirbančias pas mus. Komunikacijos problemos retai beiškyla, o tai, kad jos dirba – rodos kone įprasta. Visi atsiliepimai yra susiję su maistu, kokybe, pasiūlymais, o bendras faktas, jog čia dirba ukrainietės – priimamas labai paprastai, todėl nei internete, nei gyvai, nesusilaukėme jokių komentarų ar atsiliepimų susijusių su Anastasiios ir Liudos darbu. Jei kažkas ir turi priekaištų, kad įdarbinome ukrainietes, manau, aiškiai mato kavinėje iškabintą šūkį „Slava Ukraini““, – šypsosi Anicetas.
Anastasija Lietuvą pasirinko vien dėl to, jog čia nėra sunku susišnekėti rusiškai. Tačiau abi merginos pripažįsta, kad bendrauti su panevėžiečiais tenka įvairia.
„Nors ir su vyresniąja karta bendrauti rusiškai galima beveik visada, su jaunimu – kiek kebliau. Vis tiek, nebijau bendrauti taip, kaip išeina, o dar ir bendraudama galiu išmokti naujų žodžių. Jeigu reikia, pasinaudoju „Google“ vertėju. Galų gale, randame bendrą kalbą su visais“, – pasakoja Liuda.
Gyvenimas Panevėžyje
„Lietuvą pasirinkau dar ir dėl to, nes ši šalis buvo SSRS okupacijoje, todėl puikiai supranta, ką ukrainiečiai išgyvena. Esu dėkinga lietuviams už Ukrainos palaikymą. Tačiau, pagyvenusi trijuose Lietuvos miestuose, nusprendžiau pasilikti Panevėžyje. Šis gražus ir jaukus miestas man labai primena gimtąjį Melitopolį“, – dalijasi Anastasija.
Liuda pamėgo Panevėžio širdį – Senvagę. „Su vaikais dažnai lankomės šioje gražioje vietoje. Ir antis pamaitiname, ir tiesiog ramiai pasėdime, pasvajojame. Nuostabi vieta. Rami. Gera čia ir vien dėl to, kad yra dviračių takai, kurie pritaikyti ir važinėjimui su riedučiais, paspirtukais bei kitu transportu“, – Panevėžiu džiaugėsi ukrainietė Liuda.
