Saulės sistema yra dulkėta. Dalis šių dulkių gali atsirasti iš planetų, dalis – iš asteroidų ir kometų. Žemei besisukant aplink savo orbitą, ji reguliariai jas šluoja.
Šios medžiagos sukelia meteorų lietus ir maža dalis jų žemę gali pasiekti mikrometeoritų pavidalu.
Tarptautinės programos metu mokslininkai 20 metų dirbo siekdami apskaičiuoti koks kiekis medžiagų nukrenta ant mūsų galvų kiekvienais metais. Remiantis jų skaičiavimais, tai siekia apie 5,2 milijonus kilogramų mikrometeoritų.
Tai prilygtų dviejų su puse kosminių erdvėlaivių svorio nežemiškos kilmės darinių, kiekvienais metais nusileidžiančių ant Žemės. Didesni meteoritai sudaro apie 10000 kilogramų kosminių medžiagų, pasiekiančių Žemę, rašo iflscience.com.
Šie atradimai paskelbti „Earth & Planetary Science Letters“. Mikrometeoritai yra labai maži ir šiame tyrime pristatytieji daugiausia buvo nuo 30 iki 200 mikrometrų. Atsižvelgus į jų dydį nenuostabu, kad yra sudėtinga išsiaiškinti koks jų kiekis nukrenta ant žemės kiekvienais metais.
Komanda, kuriai vadovavo mokslininkai iš CNRS, Université Paris-Saclay ir Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, nuvyko į regioną, kur jie galėjo rasti vieną geriausių vietų Žemėje šiam tyrimui vykdyti: Antarktidą.
Prancūzijos ir Italijos tyrimų stotis „Concordia“ yra įsikūrusi regione, vadinamame Dome C, pačioje šio piečiausio planetos žemyno širdyje.
Ši vietovė pasižymi nedideliu naujo sniego kaupimusi ir labai mažu žemyninių dulkių kiekiu, dėl ko čia tampa lengviau surasti bei surinkti kosmines dulkes. Komanda čia įvykdė šešias ekspedicijas, kas leido jiems apskaičiuoti metinį mikrometeoritų srautą.
Jų atradimai rodo, kad 80 proc. mikrometeoritų atkeliauja iš kometų, daugiausia Jupiterio šeimos kometų. Likę 20 proc. atsiranda iš asteroidų.
Radiniai, viršijantys 100 mikronų, atitinka teorines nežemiškų dulkių kiekio, kurį turėtume pamatyti, prognozes. Tačiau mažesnių nei 100 mikronų mikrometeoritų yra žymiai mažiau, nei prognozuota pagal dulkių kiekį, kuris turėtų būti Saulės sistemoje tokiame atstume, koks skiria Žemę nuo Saulės.
„Tai pateikia keletą galimybių: egzistuoja labai trapios dalelės, kurios nebūtų surenkamos naudojantis rinkimo protokolu Dome C sniege; fragmentiško daugelio mažų dalelių pašalinimas prieš jų patekimą į atmosferą; arba kad faktinis mažų tarpplanetinių dalelių kiekis atstume tarp Žemės ir Saulės gali būti mažesnis, nei tikėtasi,“ – tyrimo išvadose rašė autoriai.
Viliamasi, kad šio tyrimo neaiškumai ateityje galėtų būti patobulinti panaudojant kitokius pavyzdžių rinkimo metodus.