Visos šalies savivaldybės jau gali naudotis prieš porą metų Vyriausybės suteikta galimybe daugiau kaip dvejus metus netvarkomų kapaviečių priežiūrą perduoti kitiems asmenims, suteikiant jiems teisę ten laidoti savo mirusius artimuosius.
Tačiau tokių kapaviečių perdavimas kitiems asmenims procedūra pakankamai ilga – būtina įsitikinti, kad kapavietė tikrai neprižiūrima, kad nebėra gyvų artimųjų, kurie dar gali prižiūrėti kapavietes.
Panevėžio miesto savivaldybei priklausančiose veikiančiose dvejose kapinėse – Kristaus Karaliaus Katedros ir Šilaičių – neprižiūrimų kapaviečių priskaičiuojama 621. Kasmet netvarkomų kapaviečių skaičius didėja.
Procedūra sudėtinga
Kristaus Karaliaus Katedros kapinių, esančių Ramygalos gatvėje, prižiūrėtojas Alfridas Krivickas naujienų portalui JP aiškino, kad netvarkomų kapaviečių perdavimas kitiems asmenimis nėra toks jau paprastas.
„Nėra taip, kad, jeigu porą metų kapavietė bus neprižiūrima, ji bus paprastai atiduodama kitiems. Turi praeiti nuo paskutinio laidojimo 25 metai, dar tiek pat fiksuoti kapavietės nepriežiūrą, o tuomet dar duoti dveji metai surasti tose kapavietėse palaidotų žmonių artimuosius. Siunčiami laiškai, renkami duomenys ir, jeigu niekas neatsiliepia, tik tada galima atiduoti netvarkomas kapavietes tvarkyti kitiems asmenims“, – pasakojo apie procedūrą A. Krivickas.
Sudegė įrašai
Kapinių prižiūrėtojas A. Krivickas pasiguodė, kad surasti mirusiųjų artimuosius – sudėtinga.
„Ramygalos gatvės kapinėse pirmieji laidojimai užfiksuoti 1914 metais, tačiau įrašų duomenis turime nuo 1984 metų. Tai yra todėl, kad kilus gaisrui sudegė įrašai iki 1984 metų. Be to, ir išlikę įrašai nėra tikslūs apie kapinėse palaidotų mirusiųjų artimuosius. Adresai pasikeitė, o gal jau ir gyvųjų tarpe nieko nėra. Labai gelbėja įdėti skelbimai apie netvarkomas kapavietes arba, kad ieškomi mirusiųjų artimieji“, – pasakojo A. Krivickas ir teigė, kad neprižiūrimų kapaviečių kasmet Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse vis daugėja.
Siūlo kaimynams netvarkyti
Pasiteiravus, ar buvo neprižiūrimos kapavietės perduotos kitiems asmenims, A. Krivickas aiškino:
„Nebuvo, nes kaip sakiau, perdavimo procedūra – sudėtinga. Norint perduoti netvarkomas kapavietes, reikia jas identifikuoti, patikrinti išlikusius įrašus. Perėmusieji tvarkyti kapavietes, privalo išlaikyti ant paminklų anksčiau palaidotų žmonių įrašus. Ir dar norėčiau pasakyti. Geriau būtų, jog neprižiūrimų kapaviečių kaimynai netvarkytų, nes tuomet labai sudėtinga nustatyti, kurios kapavietės tikrai yra netvarkomos.“
Kitiems perduota nebuvo
Šilaičių kapinių tvarkytoja Jūratė Vijeikienė pasakojo, kad neprižiūrimų kapaviečių pakanka ir šiose kapinėse.
„Situacija panaši kaip ir su Ramygalos gatvėje esančiomis kapinėmis. Rugsėjo 3 dienai netvarkingų kapaviečių buvo 310. Tačiau dar nė viena neprižiūrima kapavietė nebuvo perduota kitiems asmenimis. Kadangi kapinės pradėjo veikti nuo 1982-ųjų, o duomenis apie palaidojimus yra nuo 1984 metų, tai informacijos turime daugiau nei Kristaus Karaliaus Katedros kapinių. Kita vertus, prieš Visų šventųjų dieną – lapkričio 1-ąją, artimieji sutvarko kapavietes. Grįžta iš užsienio ir stengiasi sutvarkyti. Be to, samdo žmones tvarkyti kapavietes“, – teigė J. Vijeikienė ir sakė, kad netvarkomų kapaviečių sąrašai vis peržiūrimi, o susitvarkius iš juodojo sąrašo išbraukiami.
[quote_box_center] Giminės šaknys per mirusiuosius giliai įleidžiamos
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė apie autentiškas kaimo kapinaites ir papročius:
„Autentiškos kaimo kapinaitės – nedidelės. Jas visada įrengdavo kaimo gale, gražesnėje ir aukštesnėje vietoje. Vėliau jos persikėlė prie bažnyčių šventorių, o dar vėliau į miestelius. Lietuvių tauta turėjo nedaug žemių ir ją labai vertino. Tą žemę lietuviai norėjo ne apgyvendinti, bet įgyvendinti – įleisti giliai šaknis. Tai labai gerai pasitvirtino laidojimo papročiais.
Giminė turėjo vieną kapavietę, vieną kryžių ir į tą kapavietę buvo laidojami mirusieji vienas ant kito – sluoksniais guldavo giminės protėviai. Tai taip tos šaknys per laidojimus ir buvo giliai įleidžiamos į žemę, į savo kraštą, atsiremiama į protėvių šaknį. Dabar kapinės plečiamos plačiai. Viena šeima gali turėti kapavietes ne vienose – keliose – kapuose. Todėl sudėtinga per Vėlines jas visas apžiūrėti. Kapinės apima daug ploto, o jei netvarkomos – taip pat virsta problema.“ [/quote_box_center]
[quote_box_center] Netvarkoma kapavietė
Neprižiūrima kapavietė – kapavietė, kuri ne trumpiau kaip dvejus metus netvarkyta ir atitinka bent vieną iš kriterijų: nėra duomenų nustatyti, kas ir kada buvo palaidotas, kapavietės statiniai yra suirę, apleisti arba jų visai nėra, sunykęs kapavietės aptvaras arba jo nėra, kapavietė apaugusi atžaliniais krūmais, žolėmis, netvarkoma. [/quote_box_center]