Iš rankų į rankas per Panevėžio rajoną keliaujantis Nepriklausomybės šalikas vis ilgėja ir ilgina savo kelionės maršrutą. Geležiuose gimęs trispalvis mezginys jau skinasi kelią ir į Panevėžio apskritį. Prie gražios iniciatyvos – akcijos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, panoro prisijungti Biržų ir Kupiškio rajonų gyventojai.
Šiuo metu šaliką globoja ir jo metrus skaičiuoja Liūdynės gyventojai. Šalikas siekia 761 metrą. Jis buvo mezgamas Bernatoniuose, Jotainiuose, Krekenavoje, Raguvoje, Ramygaloje, Smilgiuose, Sodeliuose, Šiluose, Velžyje – iš viso tautos vienybę simbolizuojantis mezginys jau apkeliavo aštuoniolika vietovių. Iki vasario pradžios dar turėtų nukeliauti į Paįstrį bei Katinus.
Nepriklausomybės šaliko mezgimo finalinis renginys vyks vasario 10 dieną Panevėžio rajono savivaldybėje, kur susirinks visi jo mezgėjai. Akcijos dalyviai iškilmingai užbaigs šią iniciatyvą apsijuosę šaliku ir giedodami Lietuvos himną.
Kur bus galutinė mezginio stotelė, tiksliai dar nežinoma. Planuojama, kad po iškilmingos šventės Rajono savivaldybėje šalikas iškeliaus į Panevėžio apskritį. Metų pabaigoje jis turėtų jau visam laikui apsistoti Panevėžio kraštotyros muziejuje, svarstoma galimybė mezginį tęsti ir muziejaus lankytojams.
Be to, planuojama šaliką įtraukti ir į Lietuvos rekordų knygą. Dar skaičiuojama, kiek žmonių prisidėjo prie trispalvio, tikimasi, jog rajono gyventojų kūrinys pasieks tūkstantį metrų.
Originalios idėjos autorė Geležių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Jovita Barolienė sako nesitikėjusi, kad šalikas sulauks tokio populiarumo. Praėjusių metų vasario pradžioje pradėtas megzti šalikas turi net brolį dvynį. Kuomet mezginys iškeliavo į kitas bendruomenes, Geležių gyventojus aplankė liūdesys – jie ėmė megzti kitą trispalvį šaliką. Jis turi nuolatinius namus ir po rajoną nesiblaško.
O viskas prasidėjo nuo noro įdomiai paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Kūrybinga pedagogė mokyklos bendruomenei pasiūlė numegzti didelį trispalvį šaliką. Mokyklos darbuotojai noriai ėmėsi darbo, vaikams padėti pasisiūlė mamos. Po truputį azartas didėjo, megzti šaliką panoro vis daugiau miestelio žmonių. Mezginys keliavo iš vienų namų į kitus. Visus suvienijusį bendrą darbą tarpusavyje aptarinėjo kaimynai, bendradarbiai, draugai. Pasak mokytojos, simboliška, kad bendras darbas tarsi tiltas sujungė dvi Lietuvai svarbias datas, tačiau dar svarbiau, kad jis sujungė žmonių širdis, įžiebė bendrystės, vienybės ir solidarumo jausmą.
„Mūsų mintis buvo šaliką megzti tik kaimo bendruomenėje, bet po apsilankymo Vilniuje, kur sulaukėme didelio susidomėjimo, pakvietėme prie akcijos prisidėti ir rajono gyventojus. Žinia sklido labai greitai, atsirado daug norinčiųjų. Ypač mane džiugino, kad prie akcijos prisidėjo laikinai pas tėvelius grįžę emigrantai. Tokio rezultato ir susidomėjimo tikrai nesitikėjome. Centrai pilni žmonių, kai kur gyventojai registravosi, kad nesusidarytų eilės. Esame visi laimingi, nes šalikas šildo net tik pečius, bet ir širdį“, – sako J. Barolienė.