Kuomet prieš 13,8 milijardo metų Didžiojo Sprogimo metu gimė Visata, joje egzistavo vos keli atomai.
Jų, daugiausia helio ir vandenilio, ankstyvajame kosmose buvo gausu, tačiau iš to jiems nebuvo daug naudos.
Visgi, po sprogimo praėjus maždaug 100000 metų, helis ir vandenilis pradėjo jungtis, formuodami pirmąją istorijoje molekulę. Ji yra žinoma helio hidrido vardu ir tai yra vienas paprasčiausių mokslininkams žinomų jonų arba teigiamai įkrautų molekulių.
Mokslininkai naršė tolimąjį kosmosą ieškodami šios molekulės žvaigždžių debesies, tačiau iki šiol visos jų pastangos buvo nesėkmingos.
NASA mokslininkai iš astronominės observatorijos „SOFIA“ (angl. Stratospheric Observatory for Infrared Astronomy), atskleidė tolimajame ūke aptikę helio hidrido debesį.
Harold Yorke, SOFIA mokslų centro direktorius, sakė: „Ši molekulė tykojo ir laukė ten, tačiau kad atliktume stebėjimus mums reikėjo tinkamus instrumentus pastatyti į reikiamas pozicijas ir SOFIA tai puikiai pavyko.“
SOFIA observatorijos astronomai šią nepagaunamą molekulę sekė iki pat tolimojo dujų ūko, žinomo kaip NGC 7027.
NGC 7027 yra vadinamasis planetiškasis ūkas – žiedo formos, kosminių dujų debesis, besisukantis aplink senstančią žvaigždę.
Ūkas aptiktas už maždaug 3000 šviesmečių nuo Gulbės žvaigždyno arba už maždaug 4,48793609 × 1011 kilometrų.
Pranešime NASA sakė: „Šis atradimas yra įrodymas, kad helio hidridas iš tiesų gali egzistuoti kosmose.“
NASA teigimu, kuomet ankstyvasis kosmosas ėmė vėsti ir individualūs atomai ėmė jungtis vienas su kitu, sąlygos tuomet atvėso pakankamai, kad formuotųsi materijos.
Helio hidridas buvo pirmasis iš šių susiformavusių „pirmapradžių“ ryšių, kurie galiausiai privedė iki molekulinio vandenilio susikūrimo.
Molekulinis vandenilis yra plačiai laikomas esminiu elementu, atsakingu už ankstyvąjį žvaigždžių susikūrimą.