Už beveik viską, ką mes dabar žinome apie artimiausius Žemėje gyvenančius žmogaus giminaičius, t. y. šimpanzes, turėtume būti dėkingi britų primatologei ir antropologei Jane Goodall. Kaip ji sugebėjo taip artimai šiuos gyvūnus pažinti?
Dar vaikystėje J. Goodall, įkvėpta Tarzano istorijų, svajojo nuvykti į Afriką, apsigyventi tarp laukinių gyvūnų ir rašyti apie juos knygas. Netrukus svajonės virto ambicingais tikslais, ir, sulaukusi 22-ejų, mergina jau keliavo į Keniją.
Ten ji susipažino su garsiu mokslininku Louise Leakey, kuris, pastebėjęs merginos entuziazmą, pasiūlė jai ypatingą užduotį – vykti į Tanzaniją stebėti šimpanzių. Mokslininkas tikėjosi, kad šių gyvūnų pažinimas padės jam geriau perprasti žmogaus evoliuciją.
J. Goodall šio iššūkio, žinoma, ėmėsi su džiaugsmu. Dienų dienas ji leido džiunglėse, apsupta šimpanzių ir kruopščiai aprašinėdama jų elgesį. Nors moteris ir neturėjo aukštojo išsilavinimo, ji sukūrė savitus gyvūnų pažinimo metodus, kurie, nors iš pradžių ir buvo skeptiškai vertinti kitų mokslininkų, vėliau išgarsėjo visame pasaulyje.
Būtent jais vadovaudamasi J. Goodall sugebėjo užmegzti neįtikėtinai glaudų ryšį su šimpanzėmis ir pasaulį šokiruoti dar negirdėtais atradimais.
Moteris išsiaiškino, kad šie laukiniai gyvūnai – gerokai panašesni į žmones nei buvo galima įsivaizduoti. Jie moka ne tik naudoti, bet ir patys pasigaminti įvairius įrankius, turi ryškias emocijas ir labai savitas asmenybes.
