Pasižiūrėti į save iš šalies visada yra naudinga – pamatai dalykų, kurių kitaip neįžvelgtum. Mūsų Žemės stebėjimai – ne išimtis. Mokslininkai suprato, kad nagrinėti nuostabų, be galo įvairų mūsų planetos paviršių naudinga būtų ir iš viršaus.
„Įsivaizduokite, kad bus, jei mesite nedidelį ir nesunkų daiktą. Daiktas kiek palėks ir nukris. Kosminė stotis iš esmės yra toks daiktas, kuris yra paimtas ir paleistas tiek smarkiai, kad nukrenta lygiai tiek, kiek dėl apvalumo užsilenkia Žemės paviršius. Jis visą laiką krenta, bet kadangi lekia labai gretai, Žemė nuo jo pabėga, dėl to, kad yra apvali.“ – pasakoja Vilniaus universiteto profesorius dr. Mikas Vengris.
Jei kai kurie manome, kad meteorologiniai palydovai tėra paprasti aplink Žemę skraidantys fotografavimo įrenginiai, labai apsigauname. Kiekviename palydove prie jo rėmų yra pritvirtinta daug atskirų mokslinių instrumentų. Jie matuoja temperatūrą, drėgmę, slėgį, vėjo greitį ir perduoda duomenis į Žemę. Meteorologai tarsi pjausto atmosferą kaip pyragą, mato kas vyksta virš vandenynų ir aukštai virš mūsų. Tokių kosminių laboratorijų pagalba, jie kiaurai mato gamtos stichijas.
Pati ambicingiausia Žemės stebėjimo programa šiuo metu yra „Copernicus“. Pagrindinis Europos kosmoso agentūros (ESA) indėlis į šį projektą – septynios „Sentinel“ misijos, iš kurių keturios šiuo metu jau veikia. Su jomis plačiau susipažinsite „Mokslo sriubos“ laidoje.
