Šiaurinis Žemės magnetinis polius, kuris pastaraisiais metais klajojo greičiau nei tikėtasi, mokslininkams užminė tikrą mįslę, kuri, panašu, jau įminta.
Lengva būtų pamanyti, kad Žemės geomagnetiniai poliai yra kažkas įtvirtinto ir nepajudinamo, tačiau iš tiesų abu poliai nėra stacionarūs ir išlieka nuolatinio judėjimo būsenoje.
Nuo 1830-ųjų Šiaurės magnetinis polius po aukštutinę šiaurinio pusrutulio dalį klajojo apie 2250 kilometrus – nuo Kanados link Sibiro.
Tarp 1990 ir 2005 metų šio judėjimo tempas išaugo nuo maždaug 15 kilometrų per metus iki 50–60 kilometrų per metus, rašo iflscience.com.
Naujame, žurnalo „Nature Geoscience“ numeryje paskelbtame tyrime teigiama, kad šis pokytis gali būti paaiškinamas judėjimu, pirmyn ir atgal, tarp dviejų magnetinių išsilydžiusios medžiagos „dėmių“ planetos viduje, kas ir sukėlė milžinišką jos magnetinio lauko pasislinkimą.
Šiaurinis magnetinis polius yra taškas, kuriame planetos magnetinio lauko linijos yra nukreiptos vertikaliai žemyn. Dabartinis poslinkis link Sibiro, atrodo, galėjo būti sukeltas trumpalaikio tekėjimo ritmo pokyčio Žemės viduje, kuris įvyko tarp 1970 ir 1999 metų.
Šis pokytis lėmė, kad Kanados „dėmė“ išilgėjo ir prarado savo įtaką magnetosferai, kas sukėlė polio pajudėjimą link Sibiro.
„Mes atradome tai, kad Šiaurinio magnetinio polio poziciją kontroliuoja du magnetinio lauko regionai – vienas po Kanada ir kitas po Sibiru, kurie varžosi kontroliuodami polio buvimo vietą,“ – „BBC Radio 4“ laidai „Today“ sakė dr. Phil Livermore, tyrimo autorius iš Lidso universiteto Žemės ir aplinkos mokyklos.
„Istoriškai, šį karą laiminėjo Kanados regionas ir todėl polius buvo centruotas virš Kanados, tačiau per kelis paskutinius dešimtmečius Kanados zona silpnėjo ir šiek tiek sustiprėjo Sibiro dėmė. Tai paaiškina kodėl polius staiga nutolo nuo savo istorinės buvimo vietos,“ – teigė jis.
Mokslininkai šios išvados priėjo apdorodami duomenis, surinktus Europos kosmoso agentūros (ESA) „Swarm“ palydovų. Ši palydovų trijulė skrieja Žemės orbitoje ir tiksliai matuoja magnetinius signalus, kurie kyla iš mūsų planetos šerdies, mantijos, plutos ir vandenynų, o taip pat iš jonosferos ir magnetosferos.
Žemės magnetinio lauko stebėjimas yra svarbus ne tik moksliniams tyrimams – magnetinis laukas veikia tarsi geomagnetinės energijos skydas, saugantis Žemę nuo destruktyvios saulės radiacijos. Tai taip pat gyvybiškai svarbu daugeliui navigacinių sistemų, nuo paprasčiausio kompaso iki GPS.