Panevėžietį Saulėtekį Tomą Indrilionį ir kaunietę Austę Kiudelytę sujungė duona. Vienas nuo vaikystės mėgo duoną, kitas – svajojo turėti kepyklėlę. Miške susipažinusi pora tapo lyg vienas kumštis ir kartu ant Panevėžio rajono Upytės žemės pradėjo kepti ypatingą duoną – rankomis išmyluotą, raugo išbučiuotą, šilumos išaugintą.
Iš miesto – į kaimą
Saulėtekis Tomas Indrilionis Juozo Miltinio dramos teatre dirbo šviesų techniku, Austė Kiudelytė yra maisto technologė. Prieš metus pora susipažino Trakų rajone, miške, tada vykusiame pirties festivalyje. Pajutę stiprius ryšius vienas kitam, pora nebeišsiskyrė. Austė susikrovė lagaminus ir atvažiavo į Upytę, kur Saulėtekis Tomas senelių žemėje jau kūrė duonos kepyklėlę. Pora ją pavadino „Tavo duona“.
„Visą gyvenimą labai mėgau duoną, pirkdavau ją iš parduotuvės, bet vėliau atsirado didelių problemų su sveikata, turėjau skrandžio opą, žaizdelių. Gydytojai pasakė, kad taip atsitiko dėl per didelio kiekio gliuteno, rūgštinio maisto. Pradėjau ieškoti, kas čia ne taip, internetas atsakė į klausimus, kad į duoną, kuria prekiaujama parduotuvėse , dedama daug mielių, duonos gamybai naudojami miltai yra purškiami chemija, balinami. Tada dar daugiau pradėjau gilintis, kol atradau mūsų protėvių palikimą – kepamai duonai naudojamas raugas. Pradėjau domėtis, kaip pasigaminti raugą. Pasirodo, labai paprastai – iš miltų ir vandens. Tada pradėjau kepti duoną, eksperimentuoti, ieškoti, kas ir kaip tinka geriausiai. Nunešiau vieniems, kitiems kaimynams paragauti – jiems patiko ir prašė dar. Kai dirbau teatre ir kolegoms atnešdavau paragauti, ir jiems buvo skanu. Taip nusprendžiau, kad reikia judėti į priekį “, – pasakojo S. T. Indrilionis.
Skatino kaimynai, draugai ir artimieji
Kad įkurtų kepyklėlę, būsimasis duonos kepėjas parašė projektą, gavo Europos Sąjungos finansavimą įrangai susipirkti, patalpų renovavimui ir mažais žingsneliais pradėjo kurtis. Lengva nebuvo net ir tada, kai į procesą įsitraukė visi, kas tik galėjo.
„Buvo daug sunkumų, palūžimo momentų. Kai rašiau projektą prieš trejus metus, dar nedaug žinojau, lėšų nepakako, teko daug investuoti iš savo santaupų“, – kalbėjo S. T. Indrilionis.
Į pokalbį įsiterpė ir A. Kiudelytė: „Mums labai daug padėjo tėvai, kartu remontavom patalpas. Jie mus betarpiškai palaikė, vis skatino ir tai mus įkvėpė dar labiau. Daug padėjo draugai, bet visgi labiausiai įkvėpdavo kaimynai. Jie paragaudavo vieną duonelę, tada nusipirkdavo tris, kartais net devynis kepaliukus. Jie visada skatino kepti, daryti, nesustoti, nebijoti. Tai mus labai motyvuoja ir dabar.“
Receptai iš širdies
Šiuo metu duonos kepėjai jau kiek lengviau atsikvėpė, kepyklėlė atidaryta ir iš pečiaus sklinda duonos kvapas. Pora duoną kepą naudodami mūsų protėvių paliktą išmintį, pritaikydami šiuolaikiškas technologijas. S. T. Indrilionis ir A. Kiudelytė kepa kario, juodą sėklyčių, „Sourdough“ duoną su saulėje džiovintais pomidorais, saldžią aguonų duoną su džiovintais vaisiais, juodą duoną su salyklu ir kitas.
„Man patinka eksperimentuoti ir žaisti su maistu, todėl kartais iškepam su dilgelėmis, su rabarbarais, dabar bandome kepti su medumi. Visada yra kur tobulėti, mokomės ir augame su kiekvienu duonos kepaliuku. Pavyzdžiui, kai į tešlą dedame jau išmirkytas sėklas, pasikeičia duonos struktūra. Tai nuostabus, visada kitoks darbas, atrandame vis naujų dalykų“, – kalbėjo A. Kiudelytė.
Pora papasakojo ir apie savo skaniausius ir mėgstamiausius atradimus. Austė „iš proto eina“ dėl pačios išrasto derinio, kuris, anot jos, tobulo skonio, skanesnis net už tortą. Tai saldi aguonų duona, ant kurios tepama Tahini (skrudinta sezamų sėklų pasta) ir medus. O Saulėtekis Tomas dievina šviesią ruginę duoną, ant jos tepa ūkininkų pagamintą sviestą ir pikantišką sūrį.
Duona ekologiška
Pasak A. Kiudelytės, duona myluojama ir ruošiama net kelias dienas. Tai ilgas – dviejų, trijų dienų procesas, kuris atneša tokį skanų ir svarbiausia sveiką produktą, pagamintą iš raugo, ekologiškų miltų.
„Raugas yra bakterijos, kurios valgo gliuteną, todėl duona, pagaminta iš raugo, nėra taip sunkiai virškinama. Kuo raugas daugiau valgo, tuo daugiau gliuteno suvalgo, tai reiškia tuo geriau tešla iškyla, ji tampa puresnė ir duonelė sveikesnė. Mūsų vizija – žmonėms duoti kokybišką produktą, todėl viskas prasideda nuo raugo. Pirmiausia reikia jį mylėti, nes jis yra visa ko pagrindas. Pas mus jie net vardus turi, nes tai gyvi organizmai. Raugą labai svarbu maitinti gerais, kokybiškais, geriausiai pilno grūdo miltais. Žmonės dažnai daro klaidą pirkdami miltus iš parduotuvės, nes jie yra balinti, chemiškai apdoroti. Naudojant tokius miltus raugas smirda lyg puvėsiais. Kai rūgsta, jis turi tą kvapą, bet jeigu miltai geri, jis kvepės skaniai, tokia rūgštele. Išmylavus ir pamaitinus raugą, prasideda didesnės tešlos ruošimas, – aiškino maisto technologė ir tęsė: – Duoną kepame tik iš ekologiškų miltų, juos perkame iš vietos ūkininkų, taip pat ir įvairias sėklas. Taip vieni kitus remiame ir dalijamės tikru produktu.“
Svajoja apie bandelių krautuvėlę
„Mūsų duonelė visiškai kitokio skonio, rankų darbo, su meile pagaminta. Kai pradėjome ją dalinti žmonėms, visi kartojo, kad duona labai skani. Tada pradėjome dalinti raugą ir mokyti, kaip patiems išsikepti. Ateityje turime idėją vesti edukacijas ir papasakoti smulkiai visą eigą, kaip duonelę išsikepti namuose“, – planais dalijosi A. Kiudelytė.
Duonos kepėja dar drąsiau žiūri į savo svajonę – vaikams kepti bemieles bandeles.
„Labai noriu prieangyje, kur paradinės durys veda į namus, atsidaryti mažą parduotuvytę. Turiu labai stiprią viziją kepti bandeles – taip pat su raugu, be mielių. Šalia mūsų yra mokykla, tai kodėl vaikų nepradžiuginus šviežiomis bandelėmis su cinamonu, aguonomis ar šokoladu. O kad turėtume tokią kepyklėlę…“ – viltingai atsiduso A. Kiudelytė.
Duonos kepimas lyg meditacija
Šiuo metu duonos kepėjai dar tik įsivažiuoja ir duonelę kepa antradieniais bei penktadieniais. Per savaitę pora iškepa apie 20 kepaliukų duonos, kurie dažniausiai iškeliauja pas draugus, kaimynus, pas tuos, kurie kartą paragavę vėl sugrįžta. Į kepyklėlę Upytėje jau atvažiuoja panevėžiečiai, duonelė siunčiama ir į Vilnių. Tačiau jaunieji verslininkai neabejoja – ateis laikas, kai duona jų kieme kvepės kiekvieną dieną.
„Labai smagu tą daryti, duonos kepimas lyg ritualas, laisvalaikio leidimas“, – sako A. Kiudelytė. Jai antrina ir S. T. Indrilionis, pridurdamas, kad kepdami duoną jie nekalba apie negatyvius dalykus. „Į duoną eina vanduo, o vanduo į save kaupia informaciją. Todėl dirbame ramios muzikos fone ir patys stengiamės viską daryti su meilė, tai lyg meditacija, džiaugsmas. Labai svarbu, kokią energiją įdėsim, tokia duonelė ir gausis.“
