Jaunoji karta neturėtų galimybės susipažinti su krašto istorija, jeigu metraštininko darbui nebūtų pasišventę tokie žmonės, kaip Romas Kaunietis. Lietuvai kenčiant nuo sovietinių represijų, R. Kaunietis pasirinko disidento kelią, sovietmečiu užrašinėjo partizanų, tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus. Nepriklausomybei artėjant, savo surinktą medžiagą metraštininkas paskelbė Panevėžio Sąjūdžio skyriaus laikraštyje „Laisvės žodis“.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, R. Kaunietis pradėjo leisti knygas, kuriose detaliai išdėstoma pasipriešinimo sovietų okupacijai istorija, pateikiama archyvų medžiaga, partizanų ir juos rėmusių žmonių nuotraukos.
Iš R. Kauniečio knygos: Aukštaitijos partizanų prisiminimai (10 dalių), Miškiniai, Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai, Jei laisve nebūčiau tikėjęs, Laisvės kovų ir netekčių metai: laisvės kovotojų prisiminimų rinktinė (2 dalys).
Būtinybė išsaugoti istorinę atmintį
„Nuo mažų dienų turėjau pomėgį kažką užrašinėti, sueiliuoti. Šis pomėgis vėliau mane paskatino dar giliau pasinerti į rašymo malonumą. Man labai patiko viena poemėlė, regis, Kosto Kubilinsko parašyta, pajuokianti amerikiečius. Vienas posmelis skambėjo taip: „Prapliupo automatai ir sugaudė laukai, štai Trumeno piratai jau bėga padrikai…“. Man kažkodėl nepatiko žodis „Trumeno“, aš jį užtušavau ir viršuje užrašiau „Stalino“, – prisiminimuose rašė Romas Kaunietis.
Susipažinus su metraštininko veikla, šis epizodas iš vaikystės gali pasirodyti kone pranašiškas. Tačiau suvokiant tai, kad okupacinė valdžia visais būdais bandė slėpti pasipriešinimo kovų istoriją, kyla klausimas – kaip R. Kaunietis šią istoriją sužinojo ir rado drąsos ją atkurinėti totalitarinio režimo priespaudoje?
„Apie 1951 m. baigiantis ginkluotam pasipriešinimui, miestelių mokyklose, tame tarpe ir Pandėlyje, ėmė kurtis slaptos antisovietinės moksleivių grupelės – tai vyko miško brolių iniciatyva. Panašios grupelės veikė ir Pandėlio vidurinėje mokykloje, vėliau jų nariai išvyko į Vilnių, į Kauną mokytis aukštosiose mokyklose, institutuose, kur taip pat tęsė savo veiklą, bet buvo išaiškinti ir nuteisti“, – korespondentui pradėjo pasakoti metraštininkas.
„Iki 1958 m. aš irgi mokiausi Pandėlio vid. mokykloje, gerai pažinojau vyresnių klasių moksleivius, tame tarpe ir tuos, kurie dalyvavo antisovietinėj veikloje“, – apie savo pažintį su disidentais, o tuo pačiu ir Laisvės kovų istorija kalbėjo Romas Kaunietis.
Istorikas persikraustė į Panevėžį, baigė politechnikumą ir pradėjo dirbti „Ekrano“ gamykloje. Gyvendamas mieste pašnekovas atsitiktinai atkūrė pažintį su vienu mokykloje sutiktu disidentu, kuris grįžo iš lagerio.
„Kada minėtieji moksleiviai, jau tada, taip vadinami disidentai, apie 1965 m. pradėjo grįžinėti iš lagerių, buvau baigęs Panevėžio politechnikumą. Dirbau „Ekrano“ gamykloje ir atsitiktinai mieste sutikau ką tik grįžusį iš lagerio pandėlietį Algimantą Susnį, pasišnekėjome ir taip prasidėjo mano tolimesnės pažintys su kitais jo bendrabyliais“, – apie atkurtą pažintį pasakojo R. Kaunietis.
Per Algimantą Susnį metraštininkas susipažino ir su politiniais lagerių kaliniais Stanislovu Nagliu, Juozu Alekna, Pranu Skeiveriu bei partizanais Juozu Tribušausku ir Broniumi Juospaičiu.
„Tuo metu visi buvę bendralagerininkai, gyvendami laisvėje, aktyviai bendravo tarpusavyje, vieni kitus lankydavo, susitikdavo įvairiuose Lietuvos kampeliuose, kur tik kas buvo apsigyvenę. Į jų tarpą likimas lėmė įsiterpti ir man. Susitikimų metu vykdavo įvairios diskusijos Lietuvos istorijos, nepriklausomybės klausimais ir tokiu būdu ta metraštininko dalia atiteko man“, – prisiminė R. Kaunietis.
Motyvacija daryti tai, kas gali užtraukti didelę represinio režimo nemalonę, buvo itin aiški – Laisvės kovų įvykių dalyviams bemirštant lageriuose reikėjo kuo skubiau išsaugoti jų prisiminimus. Ateinančios kartos negali likti be istorinės atminties.
„Visi [R. Kauniečio sutikti disidentai] pritarė, kad reikia užrašinėt buvusių tremtinių, laisvės kovotojų-partizanų prisiminimus. Jų jau ir taip mažai belikę: kas negrįžo iš lagerių, iš tremties, kas žuvo miškuose kovodami. Reikia, kad tos kovos aidai be tikslo nenueitų į praeitį, kad išliktų autentiški prisiminimai ateinančioms kartoms“, – paaiškino pašnekovas.
Metraštininkas teigė, kad jį ir bendražygius veikti skatino ir balsai už SSRS ribų, raginantys nepasiduoti ir neapleisti kovos prieš komunistinę santvarką.
„Užsienio radijo bangomis tankiai sklido balsas į Lietuvą iš už Geležinės uždangos: „Lietuviai, nenuleiskite rankų, laisvė tikrai ateis, kas tik galite, rašykite pavergtos Lietuvos istoriją, laisvės kovotojų prisiminimus“, – maždaug tokiais žodžiais mus ramino, guodė ir skatino iš tolimo laisvojo pasaulio krašto Lietuvos patriotai. Aš asmeniškai nuo čia ir pradėjau visą savo laisvės kovų dalyvių, jų rėmėjų, ryšininkų, tremtinių prisiminimų užrašinėjimą“, – teigė Romas Kaunietis.
Pažintis su iš lagerio grįžusiais disidentais R. Kaunietį nuvedė gana toli.
„Per juos susipažinau ir su daugeliu daugeliu kitų buvusių politkalinių, kurie savo gražiausius jaunystės metus paaukojo Stalinui „tėveliui“ už dvokiančią silkės uodegą ir juodos duonos kąsnį Raudonojo Pragaro dugne“, – teigė metraštininkas.
Į savo papildomų pažinčių sąrašą pašnekovas įtraukė šiuos politinius kalinius – Antaną Terlecką, Viktorą Petkų, Algimantą Baltrušį, Petrą Plumpą, Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę, Joną Kadžionį, Romą Styrą, Joną Abukauską, Jadvygą Žardinskaitę, Zofiją Žilienę ir kitus.
„Norėčiau paminėti, jog 1968 m. vasarą mes V. Petkaus iniciatyva sudarėme nedidelę „antisovietčikų“ grupelę su ta intencija – organizuoti keliones po Lietuvą, susipažint su Lietuvos istoriniais paminklais, aplankyti žinomas ir mums dar ne visiems žinomas istorines vietoves, bažnyčias, kunigus – buvusius lagerininkus ir panašiai“, – pasakojo R. Kaunietis.
Taip įvyko pirmoji kelionė po Lietuvą, kurios metu metraštininkas artimiau susipažino su skaudžia pokario istorija. Knygų, įamžinusių šią istoriją, autoriui labiausiai įsiminė pažintis su kunigu, buvusiu partizanų ryšininku.
„Kelionės tikslas buvo aplankyt dalį Žemaitijos iki pat Laižuvos miestelio. Ką tik atvykę į Laižuvą, užsukome į bažnyčią, kurioje pastebėjau vyrą, klūpantį prie Dievo stalo ir nuoširdžiai besimeldžiantį. Pasirodo, tai buvęs mokytojas, partizanų ryšininkas Jonas Sereikis-Lakštingala, kuris vėliau labai prašėsi parvežamas namo į Šiaulius. Kaip žmogaus nepriimsi, būtų labai nepatriotiška, tuo labiau buvusį politkalinį“, – tęsė pašnekovas.
„Kelionė buvo įdomi ir turininga, ji mano atmintyje paliko nepaprastai gerus prisiminimus, nors po jos jau teko patirti aibę skaudžių išgyvenimų, kurie, galbūt, irgi praturtino mano gyvenimą“, – apie savo pirmą kelionę samprotavo Romas Kaunietis.
Lageris ir ginklas, sušvelninęs bausmę
Bėgant laikui paaiškėjo, kad buvę politiniai kaliniai buvo akylai sekami KGB.
„Pasirodo, jog visi „buvusieji“ sovietinio KGB buvo akylai sekami. Iš jų vienas kitas [buvęs kalinys] atsirado, kuris jiems ir kai ką „pastukindavo“ apie tuos mūsų susitikimus ir bendravimus. Tai, žinoma, manęs irgi nepaliko be dėmesio“, – pasakojo Romas Kaunietis.
„Dirbant „Ekrano“ gamyklos konstruktorių biure, šalia manęs buvo pasodintas buvęs Panevėžio politechnikumo dėstytojas (gamykloje dirbo vertėju), garsus tuometinis šachmatininkas Juozas B. Jis vaidino didelį patriotą ir labai domėjosi buvusiais politkaliniais. Mes gyvenome tam pačiam daugiabuty, kartu eidavom į darbą, iš darbo. Kai jis kalbėdavo apie politiką, iš jo lūpų vis dažniau girdėdavau: „ruskeliai – durneliai, ruskeliai – durneliai…“, – prisiminė pašnekovas.
R. Kaunietis svarstė, ką galėjo reikšti tokie kolegos pareiškimai. Žinoma, dabar viskas kiek aiškiau suvokiant tai, kad garsusis šachmatininkas ir kolega – KGB agentas.
„Manau jis tikėjosi, kad manyje tai sudarys kažkokią neapykantą okupantams, o sau – didelio lietuvio patrioto įvaizdį. Tik atsivėrus KGB archyvams po Atgimimo, ten radau šito „patrioto“ rašytus pranešimus apie R. Kaunietį, kuriuos jis siuntė kagėbistams „Nemuno“ pseudonimu“, – savo atradimais pasidalino pašnekovas.
Šios pažinties pasekmė – krata Romo Kauniečio bute.
„Įvyko krata bute. Rasta nemažas kiekis taip vadinamos „geltonosios literatūros“, kuri tada buvo laikoma kaip antisovietinė ir vien už jos laikymą buvo baudžiama iki 8-rių metų sustiprinto režimo lageriu. Taip buvau suimtas“, – apie savo susidūrimą su KGB pradėjo kalbėti pašnekovas.
Kartu su „geltonąją literatūra“ kagėbistai pas R. Kaunietį rado ir šaunamąjį ginklą. Kad ir kaip bebūtų keista, bet šis radinys – likimo dovana metraštininkui.
„Nelegaliai laikomas ginklas man gerokai sumažino bausmę. 1969 m. SSRS jau buvo tokie lyg ir atolydžio metai, sovietai skalambijo visam pasauliui, kad pas juos politinių kalinių jau nebėra. Todėl jiems mano ginklas – geras pretekstas. Mane nuteisė už nelegalų jo laikymą pagal kriminalinį straipsnį ir mane padarė kriminaliniu nusikaltėliu, o už literatūrą, kadangi neįrodyta, jog aš ją platinau, pašalino BK 68-tą straipsnį“, – prisiminimus išnarpliojo pašnekovas.
Metraštininkas savo prisiminimuose išskyrė įdomią detalę – tą savaitę, kai KGB vykdė kratą jo bute, kolega Juozas B. buvo išvykęs atostogų.
„Kada 1969 m. kovo 18 d. mane suėmė, Juozo B. nebuvo darbe, jis pasiėmė savaitę išeiginių. Kas gi tada man būtų davęs savaitę išeiginių? O jis sugalvojo ir gavo… Kokios privilegijos! Akivaizdu, kad viskas buvo suderinta su KGB. Kadangi jis buvo vienas pagrindinių KGB agentų, kuris mane sekė, rašė apie mane operatyvinius pranešimus, kad išvengtų bereikalingų įtarimų, tą dieną neatvyko į darbą. Ką žinai, gal pajutęs persekiojimą, prašysiu jo kokios nors pagalbos? Saugumiečių viskas buvo numatyta“, – R. Kaunietis rašo savo prisiminimų knygoje.
Pasak metraštininko, jis buvo įkalintas kartu su panašiu būdu „prigautais“ kaliniais.
„Tais metais kriminalistų lageryje Lietuvoje teko kalėti su daugeliu panašiomis aplinkybėmis nuteistaisiais, kaip kriminaliniais nusikaltėliais, o ne politiniais, kurie per „spalines” Vilniuje, ypač Kaune, Panevėžyje draskė nuo namų raudonas sovietines vėliavas, ant sienų namų užrašinėjo „Laisvę Lietuvai” ir pan. Jie buvo išaiškinti, suimti ir nuteisti už chuliganizmą“, – teigė pašnekovas.
Romo Kauniečio suėmimo metu paaiškėjo, kad jam atsidurti lageryje „padėjo“ ir tas pats dievabaimingas kunigas, buvęs partizanų ryšininkas Jonas Sereikis-Lakštingala.
„Tardymo metu mano minėtas partizanų ryšininkas Lakštingala buvo pakviestas liudyti apie mano antisovietinę veiklą. Jis labai nuoširdžiai tenkino visus KGB tardytojo pageidavimus ir tapo kaip vienu aktyviausių ir patikimiausių liudytojų R. Kauniečio byloje. Tik vėliau V. Petkus mums išviešino paslaptį, jog šis žmogelis su juo kalėjęs Mordovijos lageriuose ir buvęs vienas iš taip vadinamų lagerio „stukačių”, – atskleidė panevėžietis metraštininkas.
R. Kaunietis iš lagerio grįžo 1970 metais. Galbūt jo paties atsargumo dėka bausmė ir buvo ganėtinai trumpa.
„Grįžtant prie laisvės kovotojų prisiminimų užrašinėjimo, maždaug nuo 1965-ųjų metų aš juos ir pradėjau užrašinėti, per daug nesiviešindamas, pagrindinai buvusių tremtinių prisiminimus, su tam tikra atsarga, nes savųjų buvau perspėtas, jog su jais bendraudamas ir aš būsiu sekamas, todėl privalėjau laikytis konspiracijos. Užrašytos medžiagos namuose nelaikiau”, – papasakojo Romas Kaunietis.
Veikla po lagerio
Iš lagerio grįžęs 1970 metais, R. Kaunietis nieko nelaukė ir atkūrė ryšius su bendraminčiais – Juozu Tribušausku, Pranu Skeiveriu, Juozu Alekna. Jie tarpininkavo Romui, lankant buvusius politinius kalinius, tremtinius bei užrašinėjant jų prisiminimus.
„Pokalbių metu, išgirdęs kokį reikšmingesnį įvykį ar atsitikimą, patiems pasakotojams nepastebint, bandžiau kai ką pasižymėti ant atskirų popierėlių. Kartą jau įkliuvęs, žmogus daraisi bailus ir atsargus, o praleisti tokias reikšmingas progas, išgirdus ir nepasižymėjus ko nors, būtų nedovanotina“, – metraštininko darbo procesą trumpai apibūdino pašnekovas.
Tačiau šįkart jau kalėjęs istorikas buvo budresnis. Jam reikėjo sugalvoti, kaip nukreipti saugumiečių dėmesį nuo jo.
„Po ilgų svarstymų nutariau rinkti prisiminimus apie savo gimtąjį Buivydžių kaimą. Pasitariau su buvusiu politkaliniu Juozu Alekna, jis mielai pritarė tokiam mano sumanymui. Pradėjau po truputį judėti į priekį. Užrašinėju įvairius etnografinius dalykus, o kartu ir tremtinių, politkalinių prisiminimus. Ką užrašau apie kaimą, dedu į stalčių, o ką apie tremtinius, politkalinius ar stribų nusikaltimus – dedu į metalinę dėžę ir kasu namo rūsyje į žeme“, – apie tai, kaip jis sumanė maskuoti tikrąją savo veiklą, kalbėjo R. Kaunietis.
Tada R. Kaunietis sumanė dar vieną būdą įsiskverbti tarp politinių kalinių, rinkti jų prisiminimus bei tuo pačiu metu nepakliūti į saugumo akiratį.
„Daugelis mano bendraamžių darė karjerą, stojo į komunistų partiją, nešė ir mašinomis vežė iš įmonių valdišką turtą, o aš patraukiau į kaimus prie statybų. Apvažiavau beveik visą Aukštaitiją kasdamas tranšėjas pastatatų pamatams, betonuodamas ir mūrydamas. Dirbdamas įvairiose Aukštaitijos vietovėse pagal sutartis, visada stengiausi užmegzti pažintį su vietiniais gyventojais, pasidomėdavau kaimo istorija“, – pradėjo pasakoti metraštininkas.
„Visuomet atsirasdavo labai norinčių pašnekėti nors ir apie patį velnią. Svarbu buvo žmogų „užvesti ant tako“, o tada jis jau pats rėžia viską iš eilės. Pasakotojo akyse nerašinėsi, tik klausaisi sukaupęs dėmesį. Kartais tekadavo suvaidinti, kad prispaudė gamtiniai reikalai – jeigu pasakojimas ilgas ir jame daug detalių, visko neprisiminsi, tuokart reikia bėgti į lauką ir žymėtis į popieriaus lapuką. Maždaug taip užrašinėjau žmonių pasakojimus iki Atgimimo“, – apibendrino pašnekovas.
Romas Kaunietis pabrėžė, kad tarpininkai, kalėję su jo pašnekovais, buvo labai svarbūs metraštininko darbe.
„Nemažai buvusių partizanų, ryšininkų aplankiau tarpininkaujant Juozui Tribušauskui, Pranui Skeiveriui, Juozui Aleknai, Benediktui Trakimui, su kuriais jie kartu praleido ilgus metus Rusijos lageriuose. Prie tarpininko žmonės greičiau atveria sielą“, – teigė R. Kaunietis.
Tragiški likimai ir baimė kalbėti
Bendra atmosfera, siejanti visus laisvės kovotojus, tremtinius ir politinius kalinius – tragizmas.
„Beveik visi mano kalbinti žmonės vienokiu ar kitokiu būdu kažkada buvo palaužti. Kas tada pateko į NKVD mėsmalę, vien mėlynėmis neatsipirko. Kankinimo metodų čekistai mokėjo aibes. Jeigu fiziškai kankinamas žmogus ką nors išdavė, jo niekada nelaikiau išdaviku. Šiandien beveik visi tikrieji didvyriai ilsisi po žeme, tarp gyvųjų liko labai nedaug“, – prisiminimuose teigė R. Kaunietis.
Anot pašnekovo, pagrindinė priežastis, dėl kurios baigėsi partizaninis karas – išdavystės.
„Nesuklysiu pasakęs, kad partizaninį pasipriešinimą galutinai pribaigė baisios išdavystės. Tai, ko nesugebėjo padaryti tūkstantinės okupantų armijos, labai preciziškai tą juodą darbą atliko savi. Partizanai išdavikų pinklėse buvo tiesiog paralyžiuoti, jie netgi artimiausiais žmonėmis nebegalėjo pasitikėti“, – remdamasis pašnekovų prisiminimais rašo istorikas.
„Dėl to paskutiniaisiais partizaninio karo metais kovotojai įvykdė nemažai ir nekaltų žmogžudysčių. Okupantų operatyvinės tarnybos specialiai leido įvairius gandus, provokavo, kūrė legendas. Kai partizanai tokį nekaltai apšmeižtą žmogų pasiųsdavo į „aną pasaulį“, tada iš stribynų visa gerkle per spaudą ir radiją šaukdavo: „Va, ką „banditai“ daro!“. Okupantai pas mus atėjo su daugelio metų melo, šantažo ir įvairiausių provokacijų patirtimi. Ką apie tai žinojo dorai katalikiškai auklėtas lietuvis? Tokie dalykai jam iš prigimties buvo svetimi ir nesuprantami“, – toliau komentavo metraštininkas.
Pašnekovas pabrėžė partizaninės kovos žiaurumą.
„Tad partizaninė kova buvo neįsivaizduojamai sunki, žiauri ir klastinga. Visi, kas anuomet pasirinko laisvės kovotojo kelią, gerai žinojo, kad pasirenka Laisvę arba Mirtį. Išsvajotosios Laisvės ne visi sulaukė. Tūkstančiai liko gulėti amžinai gimtojo krašto kalneliuose, miškuose ir pelkėse. Tūkstančiai patyrė Sibiro lagerių kančias ir tik labai nedaug, patekę gyvi, neatlaikė žiaurių kankinimų, buvo palaužti fiziškai, morališkai ir dvasiškai. Taip jie buvo padaryti sovietinio saugumo parankiniais“, – tokį tikrąjį partizaninės kovos paveikslą nutapė Romas Kaunietis.
Tai tuo metu reiškė, kad baisu kalbėti buvo ne tik dėl saugumiečių grėsmės, bet ir patirtų dvasinių traumų. Panevėžietis metraštininkas išskyrė ir kelis atvejus, kuomet labiausiai pajusdavo pašnekovų baimę atsiverti net prie tarpininkų.
„Pamenu, 1985 m. nuvažiavom su Juozu Tribušausku į Ukmergę pas buvusį partizaną Bronių Purlį-Bosą. Namuose žmona, žmogus bijo net prasižioti. Kaip nebijosi, kai išeidamas iš lagerio pasirašai, jog laisvėje apie save niekam nieko nepasakosi, o čia dargi užrašinėjama… Ar gali būti garantuotas, kad grįžtant saugumiečiai nesustabdys ir nepakratys? Man tai man, bet tam, kurio pasakojimas užrašytas, iškart dešimt metų lagerio“, – savo veiklos riziką pabrėžė Romas Kaunietis.
Anot Romo, reikėjo imtis papildomų veiksmų, kad buvusiam partizanui būtų patogiau atsiskleisti, papasakoti išgyventus žiaurumus.
„Nuvažiavom į Pivonijos šilą, ten iki pat paryčių Bronius pasakojo, o aš užsirašinėjau. Baigus pokalbį, visus lapus sudėjau į skardinę ir užkasiau negiliai po pažymėta pušim pakelėje. Maždaug po savaitės, įsitikinęs, kad mūsų pokalbiu niekas nesusidomėjo, atvažiavau ir skardinę su Broniaus prisiminimais parsivežiau“, – prisiminė pašnekovas.
O vykstant kalbinti partizanus, gyvenančius didmiesčiuose, tekdavo imtis dar kitokių veiksmų.
„Kitą sykį su Juozu Alekna nuvažiavome į Kauną pas buvusį Antašavos apylinkių partizaną Alfonsą Skukauską-Aleksiuką. Miestas yra miestas, nežinai, kada iš kur pasirodys nelauktas svečias. Kai sutemo, užsidarėm su Alfonsu automobilyje, išsitraukėm butelį degtinės, užkandos, pasidėjom ant priekinės palangės, pasistatėm šalia tepalo kanistrą ir vaizduojam geriančius, o Juozas vaikštinėja po kiemą“, – pasakojo Romas Kaunietis.
„Jei kas, jis tuoj duos mums signalą, tada aš slėpsiu raštus kanistre ir taip gelbėsiu padėtį. Tokių žmonių namai buvo labai stebimi: milicininkais apsimetę saugumiečiai stebėdavo, kas ateina, kas išeina, kas atvažiuoja, kartais užsukdavo pasiteirauti ko nors. Radę svečių, patikrindavo jų dokumentus“, – tęsė metraštininkas.
„Taip iki paryčių Alfonsas pasakojo, o aš rašiau. Panašiomis sąlygomis teko kalbėtis ne su vienu buvusiu partizanu ar ryšininku, po to – konspiracija: įkliūsiu arba neįkliūsiu, visada rizika. Pagaliau rezultatai – dėl ko buvo verta“, – intrigavo istorikas.
„Laisvas žodis“
Pagaliau atsirado terpė tam, kad dešimtmečių darbas atsipirktų. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje pradėjo formuotis nauja organizacija – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (Sąjūdis). Laisvėjanti visuomenė, o galų gale ir spauda buvo tai, ko reikėjo, norint paviešinti stribų, NKVD ir KGB nusikaltimus bei priminti piliečiams apie skausmingą pokario kovą.
Panevėžio Sąjūdžio padalinys pradėjo leisti laikraštį „Laisvas žodis“. Romas pasiėmė visą pluoštą užrašytų prisiminimų ir juos nunešė laikraščio redaktoriui Arnoldui Simėnui.
„Jis sutiko tuos prisiminimus publikuoti rubrikoje „Niekšams tylint, broliams raudant“. Tada ir prasidėjo mano užrašytų partizanų, ryšininkų ir šiaip žmonių pasakojimų apie NKVD-KGB, stribų nusikaltimus publikavimas kiekviename laikraščio numeryje. Per pusę lapo pateiktą medžiagą pasirašinėjau slapyvardžiais Mindaugas Genys, Romas Girietis, Vytenis Aukštuolis. Tuo metu šios publikacijos sukėlė platų atgarsį tarp skaitytojų, nes tuomet pusiau laisvoje spaudoje pirmą kartą buvo mesti atviri kaltinimai buvusiems okupantams ir jų pakalikams stribams“, – prisiminė R. Kaunietis.
Kova nesibaigė
Tačiau kova už tikros ir neiškreiptos istorijos viešinimą ties Sąjūdžiu, o po to ir Nepriklausomybės atkūrimu (1990 m. Kovo 11 d.) nesibaigė. R. Kaunietis ruošėsi išleisti pirmąją knygą apie pokario kovas – „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“. Tačiau leidimas buvo pastoviai atidėliojamas.
„Aš mačiau ir jaučiau, kad redaktorė tikrai stengiasi gerai suredaguoti. Kaskart, atvažiavęs į Vilnių, užeinu į leidyklą, pasitariam, pasišnekam su redaktore, o laikas bėga. Jau ir metai praėjo, jau ir knygos redakcija paruošta, bet leidyba kažkodėl nejuda iš vietos. Kalbuosi su direktoriumi, šis vis žada ir žada. Mano ausis pasiekė gandeliai, kad buvo gautos lėšos iš Kultūros ir švietimo ministerijos mano knygai leisti, bet direktorius lėšas skyrė kitai knygai“, – atvirai teigė R. Kaunietis.
Siekdamas įrodyti tai, kad knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ leidimas buvo atidėliojamas be priežasties, Romas Kaunietis pridėjo redaktorės laišką iš atviruko šv. Velykų proga. Pateikiame ištrauką:
<…> Beviltiški ir nykūs tie visi keturi direktoriai – taryba! Niekaip neišsikapsto patys ir gramzdina kitus. Bet knygą turi būtinai išleisti, kitaip gaus pylos nuo ministerijos ponų, kurie turi 25% leidyklos akcijų. Matyt, reikia laukti, kol nuo kėdės nugrius didysis šefas A. Kr. Tad dar palauksim, nors kantrybė visai išseko. – Donata Linčiuvienė.
Laiške minimas A. Kr., kaip vėliau paaiškėjo – tai tuometinis leidyklos direktorius A. Krasnovas. Pats Romas Kaunietis nekaltino vien tik direktoriaus dėl šios situacijos, tačiau jo aplinkoje pradėjo sklisti šovinistinės teorijos, dėl kurių priekaištai buvo keliami ir jam pačiam.
„Ką dabar galėjau galvoti apie leidyklos direktorių? Kodėl nesilaikoma žodžio? Deja, tik 1996 m. knyga buvo išleista, kai į leidyklą direktoriumi dirbti atėjo Kornelijus Platelis. Be abejo, dėl leidybos trukdymų negaliu kaltinti vien A. Krasnovo, gal buvo ir kitų rimtų priežasčių, bet, kai tau iš šalies į ausį pakužda, kad va – rusas, matai, ką jis daro, o tu dar juo pasitiki… Tai tokia buvo knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ leidybos pradžia“, – sunkumų leidžiant knygą neslėpė R. Kaunietis.
Tačiau tai dar smulkmena, palyginti su tuo, kokių kaltinimų autorius sulaukė iš jo paties prakalbintų partizanų ir jų ryšininkų. Tai irgi įvyko dėl to, kad knyga nebuvo išleidžiama ilgą laiką.
„Panevėžio autobusų stotyje sutikau Alytę Gailiūnienę (vėliau ji atsiprašė manęs ir atsiėmė savo žodžius), kurios prisiminimus užrašiau prieš penkerius metus. Jai tada pasakiau, kad netrukus ruošiuosi išleisti knygą. Autobusų stotyje viešai ji mane išvadino melagiu ir su ironija paklausė: „Tai kur ta tavo žadėtoji knyga? Dabar aišku, dėl ko rinkai tuos prisiminimus“. Leido suprasti, kad aš tarnauju ne tiems, kurie sibirus kentėjo, o buvusiesiems… Ji mane palaikė provokatoriumi. Taigi teko ir tokių „malonumų“ patirti“, – sunkumus ankstyvosios Nepriklausomybės metu apibendrino Romas Kaunietis.
Darbas su KGB archyvais
Norėdamas susieti pasakojimus su faktais, metraštininkas R. Kaunietis pradėjo vykti į KGB (vėliau čia įkurtas Lietuvos Ypatingasis Archyvas – LYA – veikiantis iki šiol). Daugelyje buvusių sovietinių ir komunistinio bloko valstybių KGB (arba kitų represinių institucijų) archyvai buvo pilnai išviešinti.
Lygiai taip pat kurį laiką buvo ir Lietuvoje. Tačiau, pasak Romo Kauniečio, visos durys lygiai taip pat ir užsivėrė.
„Kai dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje, Saugumo tarnyboje, Dokumentų apsaugos tarnyboje prie Finansų ministerijos, kelias į KGB archyvo fondus man buvo laisvas: kiek leido galimybės, galėjau skaityti, kopijuoti, persifotografuoti įvairiose bylose esamą medžiagą. Tuoj po Atgimimo tai darė ir daugelis buvusių tremtinių, ir politkalinių, ir visi, kurie domėjosi pokario istorija“, – atsiminimuose rašė R. Kaunietis.
„Į valdžią atėjus buvusiems komunistams (LDDP)*, iškart prasidėjo apribojimai. Sunku buvo įsivaizduoti, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia užkirs priėjimą prie šio archyvo fondų. Dar prieš 1991 metų rugpjūčio pučą** ir tuoj po jo daugelis dirbusių KGB archyve nebuvome garantuoti, jog nepasikeis valdžia“, – metraštininko tekste tęsiama toliau.
Straipsnio autoriaus paaiškinimas*: LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija). Ši partija nebuvo įkurta Nepriklausomybės metais – tai 1990 m. pavadinimą ir ideologinę kryptį pakeitusi LKP (Lietuvos komunistų partija). Partijos sudėtį sudarė buvę LKP nariai.
Straipsnio autoriaus paaiškinimas**: R. Kauniečio minimas 1991 m. rugpjūčio pučas vyko Maskvoje, dar egzistuojančioje Sovietų Sąjungoje po to, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę 1990 metais. Straipsnio pašnekovas teigė, kad apie pučą buvo žinoma Lietuvoje bei galima daryti prielaidą, jog buvo baiminamasi, kad kažkas panašaus galėjo įvykti ir čia.
Todėl R. Kauniečiui nuostabos nekėlė tai, kad prieiga prie KGB archyvų buvo stipriai apribota, o dokumentai slapčia šalinami.
„Nesistebiu, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš KGB archyvo slapta tempė bylas, taip tikėjosi nors ką išnešti ir paslėpti, nes aukščiausiuose buvusių komunistų sluoksniuose sklido kalbos, kad tą archyvą reiktų sudeginti. Tuomet niekas negalėjo garantuoti, kad taip nebus padaryta. Taip dingo nemažai bylų, atskirų dokumentų, nuotraukų. Vieni nešė, kad paslėptų ir taip išsaugotų ateinančioms kartoms, kiti nešė, kad nuslėptų savo juodus darbus“, – savo prisiminimuose rašo Romas Kaunietis.
Pasak R. Kauniečio, kiekvienas apsilankymas KGB archyve kėlė vis daugiau įtarimų.
„Tuo metu KGB archyvo direktoriumi dirbo Balys Gajauskas. Buvo daug svarbios medžiagos, kurią nedelsiant reikėjo kopijuoti, tačiau B. Gajausko neveiklumas buvo tiesiog apgailėtinas. Jam neprieštaraujant <…> atskirame kabinete įsikūrė iš Maskvos atsiųstos trys ar keturios rusės, kurios kopijavo buvusių KGB kariškių bylas, neva dėl pensijų paskaičiavimo“, – toliau tęsiama R. Kauniečio tekste.
KGB archyvo direktoriaus neveiksnumas peraugo į daug didesnę grėsmę.
„Visi tada jautėme, kad po rinkimų*** į valdžią sugrįš buvę komunistai. Reikėjo kažką daryti, kurti struktūrą, priimti įstatymus, kad užkirstume jiems kelią į KGB archyvą, bet Gajauskas buvo viskam abejingas. Jis tik juokais nuleisdavo rimtesnius patarimus, ranka numodavo, kai jam primindavo, kad komunistai ruošiasi užimti KGB archyvą“, – rašo Romas Kaunietis.
Straipsnio autoriaus paaiškinimas***: R. Kaunietis turi omenyje 1992 m. rinkimus į LR Seimą. Tai patys pirmieji nepriklausomos Lietuvos Respublikos rinkimai. Juos laimėjo ir valdančiąją koaliciją sudarė LDDP (buvusi LKP).
„Taip ir įvyko. Komunistai, atėję į valdžią su šūkiu „viskas depolitizuota“, tuojau ėmė keisti KGB archyvo darbuotojus. Gajauskas pirmiausia buvo atleistas iš perigų, kurias jis užėmė iki 1992 m. Seimo rinkimų, KGB archyve buvo įvesta nauja tvarka: leidimai, ne visas bylas galėjai atsinešti į skaityklą, atsirado prižiūrėtojai, o iš Seimo vyrų kaskart pasigirsdavo raginimai visai uždaryti arba sunaikinti buvusį KGB archyvą“, – situaciją apibendrino Romas Kaunietis.
Tačiau kova su LYA buvo ilga. Net ir dar kartą pasikeitus valdančiajai partijai, buvo itin sunku gauti priėjimą prie KGB ir LKP archyvų. Anot R. Kauniečio, buvo stipriai keliamos bylų kopijavimo kainos, bandyta slaptinti daugelį archyvinių dokumentų, sudaromos įvairiausios biurokratinės kliūtys, norint gauti priėjimą prie konkrečių bylų.
Galų gale, po įvairių viešų kreipimųsi, bylinėjimųsi buvo sudaryta tarpusavio dokumentų naudojimo sutartis tarp LYA ir Romo Kauniečio bei kitų istorijos tyrėjų.
Pašnekovas situaciją iki šiol vertina įtariai.
„<…> jeigu užkertamas istorijos tyrinėtojams laisvas priėjimas prie okupacinės valdžios archyvų, vadinasi, kažkas vis dar nenori prisiminti tragiško pokario laikotarpio“, – rašoma R. Kauniečio pateiktame tekste.
Savo prisiminimus apie kliūtis KGB archyvuose Romas Kaunietis apibendrino taip:
Kol kas jokių trukdymų darbuojantis buvusiame KGB archyve nepatiriame. Ar ilgai taip tęsis – nežinia. Reikėjo daug laiko ir sveikatos tuščiai paaukoti. Vietoj šitų susirašinėjimų, prašymų, reikalavimų, įrodinėjimų, žmonių gaišinimo dirbdami būtume daugiau naudos atnešę.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais. Rugpjūtis ypatingas mėnuo šiai rubrikai – kadangi šį mėnesį minimas Baltijos kelias, projektas pradedamas temomis apie Sąjūdį ir jo veiklą bei viską, kas vyko iki Baltijos kelio.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
