Tarpdisciplininių menų kūrėja ir architektė Iveta Šmidtaitė save atrado kino aikštelėje – ji kuria filmų vizualinę aplinką. Daugiau nei dešimtmetį patirties kūrėja sėmėsi Vakarų Europoje, tačiau sugrįžo į gimtąjį Panevėžį. Artimiausi jos planai – prisidėti prie mūsų miesto kultūros augimo.
Aibė meninių projektų
Ivetos darbas kino industrijoje dažnam kelia susidomėjimą – mergina braižė filmų scenų brėžinius, kol galiausiai pakilo iki meno vadovės pozicijos. Jai teko dirbti žymiausių pasaulio kompanijų projektuose.
„Viskas, ką matote filmuose, yra kažkieno sprendimas – nuo langų dydžio, durų spalvos, rankenos formos, ženklo kabančio virš durų, sofos ir kilimų, medžių, mašinų ir t.t. Mano darbas ir yra priimti šiuos sprendimus. Esu tarsi dizainerio rankos – skirstau užduotis braižytojams, tariuosi su staliais, dažytojais, tinkuotojais, dalyvauju susitikimuose su režisieriais, dekoratoriais, kinematografais“, – pasakojo Iveta.
Kosmopolitišką asmenybę ir dabar darbai neretai išgina iš gimtojo miesto.
„Šiuo metu esu Glazge, Škotijoje. Filmuojame vaidybinį filmą „Mission“, kuriame vaidina garsus aktorius Džordžas Makėjus“, – užsiminė pašnekovė.
Nors menininkė susiduria su dideliu darbo krūviu, naujos idėjos galvoje verda nuolat.
„Filmuojame net po 70 valandų per savaitę, bet aš vis tiek kuriu eskizus ir planus ateičiai. Pristatysiu naują baldų ir kilimų kolekciją, apjungdama natūralius pluoštus, medį ir metalą. Taip pat gavau Panevėžio miesto savivaldybės meno stipendiją – su Savivaldybės pagalba kuriu keramikos ir abstraktaus meno instaliaciją miesto gimtadieniui“, – apie meno avantiūras pasakojo menininkė.
Iveta nori prisidėti prie Panevėžio kultūrinio gyvenimo puoselėjimo, todėl dalis jos vasaros planų skirti gimtajam miestui.
„Vasarą kursiu Panevėžiui, prisidėsiu prie miesto kultūros ir meno. Žadu organizuoti „M+M“ („Menas + Maistas“) degustacijas, gurmanų kino vakarus, priderinant maistą prie rodomo filmo ir kartu apjungiant daugelį mano aistrų“, – paaiškino I. Šmidtaitė.
Nuo Panevėžio iki Glazgo
Iveta baigė Panevėžio 5-ąją gimnaziją, tuomet išvyko į Prancūziją.
„Nuo pat vaikystės norėjau gyventi būtent Prancūzijoje. Deja, baigusi mokyklą prancūziškai dar laisvai nekalbėjau, todėl nusprendžiau išvykti dirbti aukle per „Aupair“ programą. Tai buvo geriausias variantas, siekiant išmokti kalbą ir mėginti pradėti gyvenimą Prancūzijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau Prancūziją greitai pakeitė Škotija.
„Supratau, kad man, 19-metei, nesinori dirbti su mažais vaikais ir gyventi Prancūzijos kaime. Taip keliai pasuko į Škotijos miestą Glazgą, kur jau gyveno mano draugai. Ten pradėjau studijuoti“, – sakė I. Šmidtaitė.
Aistra kinui
Menininkė baigė architektūros studijas, tačiau prasitarė – jeigu galėtų atsukti laiką, rinktųsi kostiumų dizainą. Tiesa, architektūrinės žinios labai pravertė jos karjeros kelyje.
„Kai baigiau architektūros studijas, supratau, kad tradicinis architektės darbas ne man, tačiau savo įgūdžius panaudojau braižydama filmavimo aikštelių planus“, – papasakojo kūrėja.
Viena iš Ivetos aistrų – kinas. Filmavimo aikštelėje menininkė derina architektūrą ir abstraktųjį meną.
„Mėgstu tapyti abstrakcijas, tai priešingybė griežtiems architektūros reikalavimams. Tapyba man padeda išsilaisvinti nuo šių taisyklių“, – paaiškino Iveta.
Svarbios užsienio patirtys
Iveta teigė, kad anksčiau jai trūkdavo drąsos kurti Lietuvoje dėl visuomenės požiūrio į menininkus.
„Aš ir mano trys seserys augome apsuptos meno, bet gyvendama Panevėžyje vis tiek nedrįsau imti ir kurti. Mėgau tapyti, bet drovėjausi dėl vyraujančio požiūrio, kad menininkas – vargšas bohemos atstovas, vos suduriantis galą su galu ir geriau ieškotis „stabilios“ profesijos“, – teigė ji.
Patirtys užsienyje išmokė nebijoti būti savimi.
„Manau, kad dabar man labai lengva bendrauti su bet kokiu žmogumi, pati laisvai šneku trimis kalbomis, tai suteikia tik dar didesnį pasitikėjimą savimi. Nebebijau „išsišokti“, nes tai tiesiog reiškia buvimą kitokia, o aš tuo mėgaujuosi“, – atviravo pašnekovė.
Gyvenimas užsienyje apdovanojo teigiamomis patirtimis.
„Kadangi gyvenamą vietą keičiau daugybę kartų, man labai lengva greitai persiorientuoti. Išmokau susidėlioti rutiną, lengvai prisitaikau prie naujo, kitokio gyvenimo būdo“, – pasakojo ji.
Panevėžietė neslėpė, emigracija – ne kiekvienam. Iveta matė ne vieną bendražygį, nepritapusį užsienio valstybėje.
„Aš pati jaučiausi puikiai, bet vis tiek pavydėdavau bendrakursiams, kurie savaitgaliais galėdavo aplankyti tėvus. Vis tik turiu pabrėžti, kad emigracija tikrai ne visiems – mačiau daug nelaimingų, liūdnų jaunų žmonių. Manau emigracija gali daryti ir teigiamą, ir neigiamą įtaką“, – savo įžvalgomis pasidalino Iveta.
Rado Panevėžį pasikeitusį
„Po trylikos metų grįžau į visiškai pasikeitusį Panevėžį. Mieste sutvarkyti parkai, dviračių takai, kuriasi naujos kavinės, man ypač svarbūs meno objektai – „Pragiedruliai“ ir Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Matau daug teigiamų pokyčių ir tikiuosi, kad miestui pavyks išgryninti savo kultūrinį identitetą, neprarandant istorinio autentiškumo“, – savo lūkesčiais pasidalino panevėžietė.
Pasak Ivetos, Lietuvoje jai labiausiai trūksta žmonių, nebijančių išsiskirti iš minios.
„Čia susilaukiu daugiau žvilgsnių, apsirengusi kažką „ne pagal tą patį kurpalių“, kas, tiesą sakant, kelia šypseną. Be abejo, žmonės tikrai labai gražiai rengiasi, o Vilniuje dažniau bando ieškoti ir kažkokių unikalumo išraiškų, tačiau ir ten trūksta išskirtinumo. Norėtųsi įvesti daugiau Vivjenos Vestvud pankiško stiliaus, mažų revoliucijų aprangoje. Mano nuomone, žmonės bijo būti kitokie dėl socialinių tinklų įtakos, kai iš tiesų nėra ko bijoti“, – drąsino menininkė.
