Margaritos Rimkevičaitės profesinio mokymo centro atstovai su darbo vizitu lankėsi, ko gero, vienoje iš kontrastiškiausių Europos šalių sostinių Berlyne: didžiąja dalimi per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas, Vakarų ir sovietų padalintas miestas turi visko – ir senos architektūros, ir sovietinio kvapo pastatų, ir itin modernių dangoraižių bei verslo rajonų.
Erasmus + programa leido dar daugiau pažinti Vokietijos švietimo sistemą, profesinio ir bendrojo mokymo ypatumus, pasigrožėti Berlynu, jo kultūriniu gyvenimu.
Į kelionę pagal Erasmus + programos projektą iš Panevėžio vykome keturi Margaritos mokyklos darbuotojai: direktorius Tautvydas Anilionis, Technologijų ir verslo skyriaus vedėja Daiva Subatavičienė, IT profesijos mokytoja Edita Ličkūnienė ir praktinio mokymo vadovas Darius Simėnas. Priimančiosios organizacijos IEEP direktorė Raimonda Vincaitė parengė itin intensyvią vizito programą.
Kadangi delegacijoje buvo ir Vandžiogalos gimnazijos bei Daugpilio (Latvija) geležinkelininkų mokyklos grupės, lankėmės ne tik profesinėse, bet ir bendrojo ugdymo mokyklose.
Prestižinė gimnazija
„Primo-Levi-Gymnasium” – prestižinė Berlyno gimnazija, į kurią kad patektum, reikia įveikti nemenką konkursą. Atrinktiems mokiniams leidžiama per metus adaptuotis, įrodyti savo gebėjimus. Toliau sprendžiama, ar jis pajėgus toliau siekti akademinių viršūnių, ar turėtų pasirinkti su profesija susijusios karjeros.
Gimnazijoje akivaizdžiai įsitikinome, kad vokiečiai didžiausią dėmesį skiria ne formai, o turiniui: pastatas reikalauja remonto, tačiau tai, anot populiarios sostinės švietimo įstaigos atstovų – antraeilis dalykas. Didžiausias dėmesys – mokymosi kokybei.
Pasiskirstę grupėmis, turėjome galimybę stebėti pamokas.
„Įspūdį paliko muzikos pamoka, kurioje pedagogas netradiciškai sudomina mokinius, visus įtraukia į mokymosi veiksmą. Tą dieną mokytojas mokinius muzikos mokė pasirinkęs vieną kūrinį – „The Beatles“ dainą „Let It Be“. Per šį kūrinį mokiniai buvo mokomi roko, šios konkrečios legendinės grupės istorijos, visi grojo klavišiniais instrumentais (vieni elektriniai vargonai skirti dviems mokiniams), solfedžiavo, mokėsi ritmo, grojo mušamaisiais instrumentais“, – pasakoja Margaritos mokyklos direktorius T. Anilionis.
Subatavičienė ir E. Ličkūnienė, stebėjusios chemijos pamoką, atkreipė dėmesį, kad didelis dėmesys skiriamas savarankiškam mokinių darbui. Mokytojas – tik pagalbininkas, o apie duotas užduotis mokiniai gyvai diskutuoja, ieško teisingų sprendimų.
Simėnui, aplankiusiam anglų kalbos pamoką, įstrigo į atmintį, kad kai kurie devintokai jau kalba kone be akcento, o pamoka vyksta išskirtinai tik anglų kalba.
Visi atkreipėme dėmesį, kad vokiečių mokiniai gana noriai bendrauja, nors Lietuvą žino ne visi.
Geležinkelininkų rengimas
Dualinis mokymas – Vokietijos išskirtinis profesinio mokymo bruožas. Apsilankėme „Georg-Schlesinger-Oberstufenzentrum“ profesinio mokymo centre, kur metalo apdirbimo, geležinkelininkų-mašinistų, dispečerių specialybių mokiniai mokomi teorinių dalykų, pradinius įgūdžius lavina prie didžiulio geležinkelių tinklo maketo, simuliatorių, IT sistemos pagalba.
Praktinių mokymų bazė įrengta Vokietijos geležinkelių „Deutsche Bahn“ dualinio mokymo skyriuje. Čia mokiniai mokosi praktinių dalykų. Toje pačioje bazėje įmonė išnuomavusi du geležinkelio depo kelius, kur gamintojai – „Siemens“ ir UWC – baigia surinkinėti savo statomus vagonus.
Išskirtinis dualinio mokymosi bruožas – įmonės profesinėms mokykloms skelbia, kokių specialistų reikės darbo rinkoje, o šios moko tik tuo metu paklausių specialybių. Taip išvengiama „nereikalingų“ programų mokymosi, glaudus verslo ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas leidžia patenkinti darbo rinkos poreikius.
Iš pamokų nepabėgsi
Lankėmės ir vienoje iš unikaliausių Vokietijos mokyklų – beveik šimtmetį skaičiuojančią saloje įsikūrusioje Königin-Luise-Stiftung mokyklą. Šios atstovai papasakojo įdomią šios švietimo įstaigos istoriją. Prieš karą čia mokęsi mokiniai, mokytojai ir mokyklos vadovai privalėjo gyventi saloje visus mokslo metus. Dabar kiek lengviau – čia įsikūrusiuose bendrabučiuose gyvena tik penktadalis – apie 100 mokinių, gyvenančių ne aplinkiniuose rajonuose. Tačiau pabėgti iš pamokų neįmanoma ir kitiems: į mokyklą mokiniai atplukdomi keltu, o atgal „į žemę“ parplukdomi tik pasibaigus pamokoms. Saloje gyvenimas vyksta visą parą: čia auginami gyvuliai, daržovės (beje, praktinės pamokos vyksta šiltnamiuose, daržuose).
Atkreipėme dėmesį, kad mokykloje didelis dėmesys kreipiamas į sportą: saloje apstu teniso stalų, yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštelės, kuriose pilna mokinių. Mokykla nuolat rengia plaukimo varžybas. Neseniai vyko Berlyno žemės turnyras, per kurį sportininkai plaukė apie 4 kilometrus aplink salą.
Savaitės darbotvarkę baigėme „Apple“ atstovybėje. Čia praktiškai susipažinome su šios pasaulinės megakompanijos naujausia programavimo kalba „Swift“. Bandėme praktiškai programuoti žaidimus, įsitikinome, kad ši kalba – gana paprasta, lengva, lanksti.
Kasdien po darbinių vizitų stengėmės pamatyti kuo daugiau Berlyno. Aplankėme garsiausius objektus: Brandenburgo vartus, Aleksandro, Potsdamo aikštę, karo suniokotą Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčią, pagerbėme Holokausto aukų atminimą Memoriale nužudytiems Europos žydams, grožėjomės Šarlotenburgo rūmais, Berlyno katedra. Buvome nuvažiavę į nuostabaus grožio Potsdamą.
Ryžomės užkopti į Pergalės koloną, iš kur gėrėjomės Berlyno panorama.
Vieną vakarą paskyrėme kultūros renginiui – lankėmės garsiausio Vokietijos „Variety Show Friedrichstadtpalast“ naujausiame muzikiniame spektaklyje „Arise“.