Paskutiniu metu, Lietuvos politinėje padangėje ypatingai yra atkreipiamas dėmesys į žmogaus teises, jo laisves, jo galimybe būti gerbiamam, vien dėl prigimtinių teisių būti tokiu. Džiugu ir tai, kad mūsų Respublikos parlamente vis dažniau yra bandoma argumentais ir žiniomis grįsta politika įgyvendinti teisės aktų priėmimą dėl žmogaus teisių įtvirtinimo ir saugojimo. Bet šie geri ir pozityvus sprendimai labai dažnai aplenkia ar net praktiškai nepaliečia mūsų šalies regionų, rodos, kad žmogaus teisės čia – paprasčiausias išsigalvojimas.
Kadangi asmeniškai pati esu tiesiogiai rinkta Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narė, šiame tekste noriu kalbėti apie mūsų regioną – kaip vieną iš pavyzdžių. Pavyzdžių, kur idenfitikuojame problemą ir turime ieškoti būdų jai spręsti. Kur suprantame, kad žmogus iš prigimties yra laisvas ir jo prigimtines teises turi užtikrinti valstybė.
O valstybė tą laisvą žmogų dažnai pamiršta. Pro akis praleidžia ir tą faktą, kad smurtas yra tiesiog nesibaigiantis. Lietuvoje moterų nukentėjusių nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio skaičius per dešimtmetį pakito kardinaliai. Daugiau nei 30 tūkst. policijos iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje per metus – tokia oficiali Lietuvos statistika. Pastarieji įvykiai mūsų šalyje rodo, kad situacija nesikeičia ir smurto atvejų artimoje aplinkoje tik daugėja (2006 m. – 448 aukos, 2011 m. – 618 aukos, 2016 m. – 4319 aukos).
Kalbant apie Panevėžio rajono savivaldybę, nuo 2017 sausio 1 d. 2017 lapkričio 1 d. Panevėžio rajono seniūnijose buvo registruoti net 97 smurto artimoje aplinkoje atvejai. Atvejai, kuomet moterys ar vaikai akimirkoms buvo absoliučiai praradę viltį, kad jais kažkas rūpinasi. Absoliučiai praradę viltį tikėti, kad prigimtinę jų teisę į laisvę ginti turi ne tik patys, bet ir valstybė.
Ir šiose situacijose, kada vėl pergėrę namiškiai puola vienas kitą, o galbūt visai nekaltą žmogų esantį šalia, išsilieja ant vaikų, rėkia, juos daužo, daužo kėdėmis, spardo ir verčia psichologiškai sugriūti iš vidaus, kalti esame kiekvienas iš mūsų. Nuoširdžiai. Kiekvienas iš mūsų esame kaltas.
Esu įsitikinusi, kad iškart kyla klausimas: o prie ko čia aš? Atsakymas labai paprastas. Mes kiekvienas esame kalti dėl užmerkiamų akių, ignoruojamų rėkimo ir daužymo garsų kaimynystėje, dėl nepasiūlomos pagalbos ar neiškviečiamos jos. Dėl kiekvieno vaiko griūnančios vaikystės ir dėl kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinkoje, kurioje tiesiog norisi mirti.
O kalbėdami apie gerovės valstybę, turime suvokti, kad svarbiausia joje – žmonės. Tai, kaip jie jaučiasi, tai, kaip jie suprantą rūpestį, kuomet, rodos, niekas nemato ir negirdi. Tuomet, kai žmonės pradeda pasitikėti vieni kitais, o svarbiausia – nesąmoningai sau neleisti pažeisti kito žmogaus laisvės, neleisti sau negerbti šalia esančio žmogaus.
O ką galime padaryti dėl kiekvieno to žmogaus, kurį gyvenimas ir smurtas artimoje aplinkoje kasdien vis naikina iš vidaus?
Dažnai smurto artimoje aplinkoje aukos kreipiasi ne į už tai atsakingas institucijas, o į draugus, kaimynus, giminaičius ar kitus artimus žmones. Todėl mes – kaip atsakinga visuomenė, turime užtikrinti, ne tik draugišką ir atsakingą petį įsiklausymui, bet ir atitinkamą reakciją, galvojant ne apie kažkokias baimes, bet galimus baisius padarinius. Kiekvienas turime užtikrinti, kad tik išgirdę ar sužinoję apie smurto artimoje aplinkoje situaciją, kreipsimės į atsakingas institucijas ir sieksime suteikti taip reikalingą pagalbą.
Iš kitos pusės, išties liūdna, kad žiniasklaida dažnai smurtą artimoje aplinkoje paverčia tiesiog paspaudimų žaidimu. Dažnai smurto atvejai čia yra aprašomi kaip sensacija, žmogžudystės paverčiamos liūdnomis literatūrinėmis istorijomis. Manau, kad ir žiniasklaida turi aktyviau įsitraukti į šiuos procesus ir tapti viena iš stipriausių ir patikimiausių priemonių, šviečiančių visuomenę apie neigiamus smurto artimoje aplinkoje padarinius, griauti egzistuojančius mitus bei stereotipus, informuoti apie galimą pagalbą šeimos smurto aukoms bei jų artimiesiems.
Reziumuojant noriu pabrėžti, kad smurtas artimoje aplinkoje yra ne tik jo procese dalyvaujančių, bet ir kiekvieno iš mūsų problema. Augantys vaikai, vis labiau nusivilianti gyvenimu ir mūsų valstybe visuomenė, kyla būtent ir iš smurtinių situacijų artimoje aplinkoje. Nebijokime atsakyti už savo veiksmus, siekiant kurti geresnį gyvenimą sau, kaimynui, draugui, o ypatingai vaikams. Norėdami keisti, turime pradėti keisti save.
Kviečiu į konferenciją „Smurtas artimoje aplinkoje“ lapkričio 24 d. 17.15 val. „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus patalpose, adresu Rožių g. 19, Panevėžys.