Prasidėjo Tėvynės sąjungos lyderio rinkimai. Anksčiau kalbėjome, kad du pagrindiniai kandidatai yra gana panašūs – esminis skirtumas yra jų požiūris į tos pačios lyties santuokas. Pastarosiomis savaitėmis išryškėjo kita perskyra. Didelė partijos elito dalis susivienijo ties Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kandidatūra. Ją remia eurokomisaras Andrius Kubilius ir buvusi premjerė Ingrida Šimonytė.
Kartu kalbama, kad Lauryną Kasčiūną konservatorių lyderio poste norėtų matyti ne tik paprasti partiečiai.
Morkūnaitė-Mikulėnienė teigia, kad jį remia radikalesnių pažiūrų žmonės ir tai gali atstumti dalį tradicinių partijos rinkėjų. Kai kurie apžvalgininkai svarsto, kad iš to vėliau išloš Liberalų sąjūdis ar Laisvės partija – į savo glėbį perimdami progresyvesnius, jaunesnius, didmiesčio rinkėjus, balsavusius už Tėvynės sąjungą.
Kiti įžvelgia gerokai didesnį Kasčiūno potencialą. Andrius Tapinas jį nurodo kaip vienintelį galimą lyderį iš nuosaikių Lietuvos partijų, kuris savo energija ir charizma prilygsta Remigijui Žemaitaičiui – taigi, geba įtikinti neutralius rinkėjus. Ir gal net užkirstų kelią tolesniam Žemaitaičio populiarumo didėjimui.
Apie Žemaitaitį dar bus progų pakalbėti. Dabar sutelkime dėmesį į Kasčiūną ir jo galimą poveikį konservatorių rinkėjams.
Visų pirma noriu akcentuoti, ką sakiau anksčiau. Kas ir kas iš kandidatų taps Tėvynės sąjungos lyderiu, partijos programinė šerdis – Lietuvos saugumo stiprinimas ir nepriklausomybė nuo Rytų – nesikeis.
Kasčiūnas pasisako prieš tos pačios lyties partnerystę ir griežčiau žiūri į imigraciją, ypač iš Baltarusijos. Antrasis punktas jį gal net padaro tikresniu Lietuvos konservatoriumi, negu kai kuriuos kitus partijos politikus.
Jo nuostatos dėl LGBT santykių teisinio reglamentavimo yra veikiau Lietuvos socialinė norma, nei kažkoks radikalumas – beje, konservatyvumas ilgai buvo norma ir Vakarų valstybėse, iki palyginti neseniai. Žinoma, tas nereiškia, kad tokia norma yra gerai. Ji akivaizdžiai užkerta kelią žmogaus teisių plėtrai.
Kita vertus, lyderis nepakeis daugumos rinkėjų ištikimybės. Didelę dalį Tėvynės sąjungos palaikytojų su šia partija sieja gilus emocinis ryšys ir balsavimas nuo seno – tai aiški partinė tapatybė. Šio reiškinio tyrimai sako, kad partinė tapatybė eina pirmiau daugelio klausimų ir gali formuoti paties rinkėjo nuostatas. Tai paaiškintų, kodėl vyresnieji konservatorių rinkėjai neišsilakstė, partijai tapus liberalesne.
Kaip sako politikos sociologė Ainė Ramonaitė – vis tiek konservatoriai išlaikys tą saugią rinkėjų bazę.
Kita vertus, noriu atkreipti dėmesį į vieną įdomią teorijos modifikaciją. Ji paremta JAV rinkėjų tyrimais, tačiau gali būti aktuali ir Lietuvai. Politikos mokslininkai Paul Goren ir Christopher Chapp knygoje „Moral issues“ nagrinėja LGBT teisių ir požiūrio į abortus poveikį amerikiečių politiniam elgesiui.
Jų argumentas štai toks. Pirma, kai kurie klausimai remiasi į bazines, kone instinkto lygmens emocijas – moralinį pyktį arba pasibjaurėjimą. Antra, šios nuostatos gali formuotis nepriklausomai nuo kitų politinių ar religinių vertybių. Nuolatos susiduriant su viešomis diskusijomis apie LGBT arba abortus, emocinis atsakas kartojasi ir nuostatos stiprėja. Trečia – ir tai svarbiausia – jeigu partijos ar bažnyčios vertybės šiais klausimais skiriasi nuo paties žmogaus vertybių, tada jis keičia religiją arba partiją.
Taigi, jeigu turite labai stiprią moralinę ir emocinę nuostatą LGBT klausimu – jums kelia pyktį jų teisių priešininkai, arba atvirkščiai, jaučiate pasibjaurėjimą santuokų šalininkais – tikėtina, kad tai paveiks ir kitas jūsų politines nuostatas.
Iš rinkiminių studijų žinome, kad Lietuvoje nėra daug žmonių, kuriems šie klausimai labai rūpi. Taigi, jų potencialas keisti pamatines tapatybes – nusigręžti nuo Tėvynės sąjungos, arba, atvirkščiai, atsigręžti į ją – ribotas.
Aišku, nėra daug – nereiškia, kad nėra. Jau trečius metus su Geopolitikos ir saugumo studijų centru atliekame „Demokratijos tvarumo barometro“ tyrimą. Šalia kitko, jame klausėme Lietuvos gyventojų, kada jie eitų protestuoti. Apie 8 proc. teigia, kad dalyvautų protestuose, jeigu politikai siektų riboti homoseksualių žmonių teises.
Tai nebūtinai parodo emociškai stiprią nuostatą, kuri veikia kaip politinis kompasas. Tačiau dėl aptarto psichologinio mechanizmo nereikėtų nustebti, jeigu Kasčiūnui tapus konservatorių lyderiu, liberalų rinkėjų gretos šiek tiek pagausėtų.
Kita vertus, svarbios yra ir asmeninės lyderio savybės. Pagal įvairias apklausas, pasitikėjimas Kasčiūnu lenkia kitus Tėvynės sąjungos politikus. Žinoma, tai nereikš balsų antplūdžio. Naujas konservatorių lyderis nepakeis to, kad dauguma rinkėjų šios partijos – ir apskritai partijų – Lietuvoje nemėgsta.
Tačiau tam, kad kompensuotų jaunų liberalų praradimus – užteks. Konservatorių lyderiu tapęs Kasčiūnas gali išeiti į naudą visai dešinei.
