Gyvenime būna situacijų, kai atrodo telieka paklausti, „koks velnias traukė už liežuvio tai pasakyti?“.
Beprotiškos idėjos mokslininkų galvose gali pavirsti labai įdomiais išradimais. Dėl vieno tokio dabar teks pasukti galvą suomiams, jų mokslininkai išmokė plastiką vaikščioti pagal šviesą.
Gyvenime būna situacijų, kai atrodo telieka paklausti, „koks velnias traukė už liežuvio tai pasakyti?“. Beprotiškos idėjos mokslininkų galvose gali pavirsti labai įdomiais išradimais.
Dėl vieno tokio dabar teks pasukti galvą suomiams, jų mokslininkai išmokė plastiką vaikščioti pagal šviesą. Vienas pagrindinių tyrinėjimo grupės narių Arri Priimägi tokį judesį palygino su žmogaus pirštu.
Susilenkdamas jis sukuria judesį, kurį nuolat atlikdamas gali vaikščioti sraigės greičiu. Net įprastas plastikas veikiamas karščio „juda“, tačiau šis specialus plastikas reaguoja ne į karštį, o į šviesos srautą.
Projektas lyginamas su Pavlovo šuns eksperimentu todėl, kad plastikas yra apgaunamas. Jis judesį atlieka, nes intensyvi šviesa jam asocijuojasi su karščiu, o į karštį plastikas reaguoja judesiu, tačiau šiuo atveju viską lydinčio karščio nėra.
Žinoma taip reaguoja tik specialiai paruoštas bandomasis objektas. Paruošimo stadijoje jį ilgą laika veikia skirtingos galios šviesos srautai.
Ilgą laiką apšviečiamas plastikas kaista ir linksta. Todėl vėliau gavęs šviesos komandą jis susilenkia į tokią poziciją kokioje buvo veikiant tokiai šviesai.
Tik tuomet jį lankstė karštis, o dabar jis šviesą susieja su juo ir pereina į tokią poziciją kokią turėtų sukelti nukreipta į jį šviesa. Bandymas paskelbtas žurnale „Matter“.
Mokslininkai mano, kad be kompiuterio tam tikrus judesius galinčios atlikti medžiagos gali rasti perspektyvos ateities technikoje, pirmiausia mikrorobotikoje.
Išmokytos savaime reaguoti į stimuliacija medžiagos palengvintų dalių kūrimą, nes kai kuriems judesiams atlikti nebereiktų kurti sudėtingų judinimo mechanizmų.
Jos bent kelis veiksmus būtų išmokytos atlikti reaguojant į siunčiamus dirgiklius.
