Metų pradžioje šalies vaikų globos namuose gyveno daugiau nei 1340 vaikų. Daugiausia tai vyresni nei 7 m. vaikai, kurie turi brolių ar seserų. Šiuo metu Lietuvoje juntamas tiek nuolatinių globėjų, tiek budinčių globotojų, kurie gali suteikti laikinąją globą, stygius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė pastebi, kad pastaraisiais metais visuomenėje sparčiai kinta požiūris į vaiko globą ir pati globos matymo perspektyva, įsitvirtina nuostata, kad investicija į vaiką ir jo gerovę atsiperka jau šiandien ir tikrai atsipirks visuomenei ateityje.
„Tačiau tai, kad per tūkstantį vaikų dar laukia šeimos, kur bus priimti ir mylimi, mus įpareigoja. Kiekvieno vaiko istorija gali tapti sėkmės istorija – juk visi tikslai gali būti pasiekiami. Vaikai svajoja turėti mylinčią rūpestingą šeimą, tad padėkime išsipildyti jų svajonėms. Padėdami vaikams, neįkainojamą dovaną gauna ir patys globėjai – tampa labai svarbia vaikų gyvenimo dalimi – užmezga gražų santykį ir dažnai dar ilgus metus besitęsiančią draugystę“, – sako I. Skuodienė.
Pasak Rugilės Ladauskienės, globos centrų įveiklinimo projekto vadovės, globėjų trūkumas juntamas nuolat, tad visuomet kviečiame tiek pavienius asmenis, tiek šeimas pagalvoti apie šį prasmingą žingsnį.
„Globėjai yra esminiai žmonės, kurie gali padėti tuomet, kai šeimas ištinka įvairios krizės. Stingant globėjų vis dar nemaža dalis vaikų gyvena įstaigose, nors šis skaičius kasmet mažėja. Dažniausiai nuolatiniai globėjai išreiškia norą globoti vieną ikimokyklinio amžiaus vaiką. Jeigu jis turi brolių ar seserų, ir ypač, jei minėti vaikai turi specialiųjų sveikatos ar ugdymosi poreikių, surasti globėją tikimybė labai nedidelė“, – pastebi R. Ladauskienė, globos centrų įveiklinimo projekto vadovė.
Šiuo metu 3744 asmenys globoja 4213 vaikų, tačiau, nepaisant to, nuolatinių globėjų laukiama visoje Lietuvoje. Globėjai, kurie globoja tėvų globos netekusį bei dėl susiklosčiusių sąlygų negalintį grįžti į savo namus vaiką, iki tol, kol jis taps suaugęs, finansiškai yra remiami valstybės ir savivaldybių, kad galėtų tenkinti globojamo vaiko poreikius, pažymima pranešime.
Ypatingas budinčių globotojų poreikis
Budinčių globotojų trūksta daugelyje savivaldybių. „Budintys globotojai reikalingi tam, kad savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje, prižiūrėtų laikinai likusį be globos vaiką, užtikrintų jam fizinį ir emocinį saugumą, ugdymąsi, auklėjimą ir atlieptų vaiko poreikius. Kol laukiama teismo sprendimo, vaikas gali būti apgyvendintas pas artimiuosius, o jeigu jų nėra – pas budintį globotoją arba įstaigoje (vaikų globos namuose ar krizių centre, kartais ligoninėje). Žinoma, mes visuomet norime, kad vaikas laikinai apsigyventų namų aplinkoje, iš šeimos į šeimą, tačiau ne visuomet pavyksta, nes šiuo metu turime per mažai budinčių globotojų“, – teigia R. Ladauskienė.
Per pastaruosius metus įstaigoje laikinai apgyvendinti net 672 vaikai. Tai parodo, koks didžiulis budinčių globotojų poreikis, kurių visoje Lietuvoje yra tik apie 200. Ypač stinga budinčių globotojų, kurie galėtų laikinai padėti broliams ir seserims, vyresniems vaikams, vaikams, kurie turi specialiųjų poreikių, rašoma pranešime.
Budinčiam globotojui mokamas atlygis
Budinčio globotojo veikla – ne vien svarbi ir prasminga gerumo, pilietiškumo išraiška. Budintys globotojai sudaro sutartis su konkretaus rajono globos centru pagal individualios veiklos pažymėjimą ir gauna atlygį. Jis siekia ne mažiau kaip vieną minimalios mėnesinės algos dydį, kai laukiama atvykstant vaikų, tačiau didėja priimant kiekvieną vaiką ar kelis vaikus į savo šeimą. Taip pat budinčiam globotojui skiriamos lėšos kiekvienam vaikui išlaikyti, tenkinti jo poreikius.
„Prasidėjus vaikų globos reformai, kai pradėjo veikti globos centrai ir budinčių globotojų institutas, kūdikiai į įstaigas patenka labai retai, bet tokių atvejų vis dar pasitaiko. Mes jau nebeturime kūdikių globos namų, bet vis dar pasitaiko atvejų, kai laikinam apgyvendinimui kūdikiai ir maži vaikai vežami į įstaigas, nes trūksta budinčių globotojų“, – atkreipia dėmesį R. Ladauskienė.
