Miunchenas aidėjo nuo šokiruotų europiečių reakcijos į Donaldo Trumpo ir jo atstovų pareiškimus. Kad ir kokie prieštaringi jie bebūtų.
Bet trepsėti koja iš pykčio nėra prasmės. Kaip ir piktintis byrančia pasaulio tvarka, tą „sofistikuotai“ iliustruojant mūsų pačių nuvalkiotais ir visuomenę mobilizuojančios prasmės dėl to netekusiais rakursais į Miuncheno suokalbį. Niekas nesakė, kad geopolitika turi būti sąžininga, tvarkinga ir vykstanti patogiu tempu – su preferencija laisviems savaitgaliams.
Teks suktis iš padėties suprantant, kad Jungtinės Valstijos yra nepakeičiamas saugumo partneris. Nei dabar, nei artimiausiu metu tam nebus alternatyvos. Todėl teks rasti būdą išlaikyti Trumpo administracijos įsitraukimą į Europos saugumo architektūrą.
Tuo pačiu Senojo žemyno valstybės turės išeiti iš komforto zonos ir pademonstruoti, kad nėra pastumdėlės. Du konkretūs praktiniai veiksmai, ką gali daryti savimi labiau pasitikinti Europa – tiek kaip Europos Sąjunga, tiek atskiros pasiryžusiųjų koalicijos.
Pirma, karių dislokavimas Ukrainoje. Kaip esu sakęs ne kartą, niekas nesvarsto jų siuntimo į fronto liniją, nes a) nėra paliaubų; b) nėra tiek karių, kiek reikėtų tokiai misijai; c) būtų didžiulė rizika. Bet riboto skaičiaus pajėgos tolėliau nuo fronto būtų svarbus signalas ir svertas tiek Ukrainai, tiek Europai – ir kalbantis su Trumpu, ir siunčiant signalą Kremliui.
Tai turėtų ir emocinį efektą: JAV būtų sunkiau sakyti, jog „europiečiai sės prie derybų stalo tik tada, kai turės ką pasiūlyti“. Ukrainoje, tikėtina, kariai būtų sutikti su gėlėmis.
Lyderystės teks imtis Prancūzijai su Jungtine Karalyste – tai jau vyksta; Lenkija visais būdais vengia, tačiau likti nuošalyje bus sunku; Vokietijos vaidmuo veikiausiai liks minimalus, jei apskritai koks nors. Su mažesnių valstybių pagalba teoriškai galėtume kalbėti apie tarptautinį 5-10 šalių kontingentą.
Trumpuoju laikotarpiu dėl to didėtų ir kairės, ir dešinės kraštutinių partijų populiarumo augimo rizika (su šūkiu „mes už taiką“); visgi ilgainiui efektas silptų, jei operacija būtų vykdoma sėkmingai.
Antra, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Miunchene pareiškė, kad gynybos išlaidos neturėtų būti įtraukiamos į biudžeto deficito perviršio skaičiavimą. Tam dar reikės valstybių pritarimo. Sprendimas aktualus, tik nėra revoliucinis – viso labo absoliutus minimumas. Teks judėti toliau – sklinda kalbos, jog jau netrukus gali atsirasti bankinės struktūros, kurios leistų į investavimą įtraukti privatų sektorių (iš pokalbių koridoriuose akivaizdu, jog Vokietijos verslams mesti lėšas į gynybos sektorių vis dar yra didžiulė „reputacinė rizika“).
Sunku matyti kelią į priekį be bendros skolos gynybos reikmėms, kurią palaiko Prancūzija, bet ideologiškai atmeta Vokietija. Kai kurie optimistai teigia, jog tikėtinas būsimasis kancleris, Krikščionių demokratų lyderis Friederichas Merzas po rinkimų bus lankstesnis. Tiesa, jo aplinkos žmonės man ir patyliukais neleido susidaryti įspūdžio, kad to tikrai galima tikėtis.
Be to, prancūzai norės preferenciją skirti Europos gynybos pramonei. Tačiau detali britų analitinio centro IISS studija rodo, kad 2022-2024 m. Europos valstybių platformų pirkimuose europietiška produkcija sudarė 52 proc., JAV – vos 34 proc. Tuo metu prancūzų skaičiavimai, remdamiesi kita metodologija, pastarąjį skaičių traktuoja kaip dvigubai didesnį – tai įrodymas, kaip politines diskusijas ir realybės suvokimą gali formuoti atrodytų smulkios metodologinės detalės.
Bet kuriuo atveju prancūzai nenorės bendros skolos tol, kol jiems atrodys, jog pinigai iškeliaus už žemyno ribų – ir tam yra svarių argumentų. Kitos šalys teigs, kad ginklų reikia čia ir dabar, o jų gamybos tempai Europoje nepakankami, todėl geriau pirkti „nuo lentynos“ Amerikoje. Kompromisai – sunkūs, tačiau negebėjimas jų pasiekti būtų nepateisinamas
Svertų yra. Europa turtinga, technologiškai išsivysčiusi ir svarbi. Jei tapsime pastumdėliais, tai bus valingas sprendimas, o ne objektyvių struktūrinių aplinkybių susiklostymas.
