Danutė Ulienė iš Ramygalos, kuri, kaip sako, metų ant pečių nenešioja ir yra jauna tol, kol kūrybinga, Panevėžio rajono gyventojams žinoma dėl įvairių talentų. Ji – ir pina iš vytelių, ir tapo paveikslus. Galbūt ne visi žino, bet ir siuva drabužius! Tiesa, tik sau.
„Mano tėtis buvo nagingas, tad, matyt, iš jo ir paveldėjau tą kūrybiškumą. Jis – statė namus, pats pasigamindavo įvairius darbo įrankius: kastuvą, grėblį ir t. t.“, – pasakojo senjorė.
Gera aura
Ramygalietės namuose dėmesį atkreipia daug tapybos ir pintų darbų. Viskas alsuoja jaukumu.
„Visi, kas apsilanko, sako, kad čia – gera aura. Puikiai atsimenu ir kunigo E. Rinkevičiaus žodžius. Jis kalėdodamas užėjo į namus, apžiūrėjo mano parodą ir tarė: „Tik neparduok šių darbų, nes ateis laikas, kai jie atneš didelius pinigus. Juose atsispindi labai gera aura“. Todėl ir neparduodu, o jei vis dėlto kažkas prisiprašo parduoti, nutapau tokį patį antrą, tačiau pirmąjį pasilieku tik sau“, – kalbėjo menininkė.
Kūrėjos darbuose – tik natūralios, gamtos spalvos. Pagrindė – žalia. „Mano tapybos darbuose – gamtos vaizdai. Man labai malonu būti gamtoje, todėl ją ir tapau. Tiesa, viskas, kas paveiksluose – iš galvos. Turiu daug minčių, todėl net pažiūrėjusi į peizažą, pridedu ir savo elementų. Tapyba leidžia kitaip į viską žiūrėti, pamatyti tikrąjį gamtos grožį“, – dėstė šviesuolė.
Tapyba į D. Ulienės gyvenimą pasibeldė prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Paimti teptuką į rankas ir tapyti ant drobės ją paskatino dukra Asta, kuri ir pati yra tapytoja, todėl akivaizdu, kad kūrybinė gyslelė – paveldėjimas.
„Moku tapyti iš prigimties, bet dukra davė įkvėpimą ir postūmį. Iš pradžių tapiau ant popieriaus, bet vėliau ji nupirko man drobę, dažų. Taip ir pradėjau“, – sakė keturias atžalas užauginusi mama.
Skaičius 13
Nors tapyba kruopštuolės gyvenime atsirado prieš penkerius metus, pynimas iš vytelių ją lydi jau keturiasdešimt metų.
„Pinti pirmiausiai pradėjo mano draugės, o kadangi ieškojau darbo, kurį galėčiau dirbti iš namų, nes reikėjo auginti vaikus, pamėginau įsidarbinti ir aš. Pirmoji darbovietė buvo įmonė „Žilvytis“. Ten reikėjo pinti duonines, padėklus. Tai buvo labai monotoniška. Išdirbusi trylika metų, perėjau į Kauno įmonę „Karklas“. Čia jau buvo duota laisvė pinti ką noriu, todėl kūryba liejosi per kraštus“, – juokėsi pynėja, kurios vaikai pomėgio pinti iš vytelių neperėmė.
Autentiškų darbų autorę skaičius trylika lydi visą gyvenimą. „Tai – mano laimingas skaičius. Trylika metų dirbau melžėja, vėliau vėl trylika metų – „Žilvytyje“, po to trylika – „Karkle“. O štai dabar trylika metų kuriu karūnas ožkoms“, – atviravo meistrė.
Nupinti pirmąją ožkos karūną ją paskatino tuometinis Seimo narys Domas Petrulis.
„Jis organizavo pirmąjį ožkų konkursą ir paprašė manęs nupinti ožką. Aš jam atsakiau, kad nemoku tokios pinti, todėl pasiūlė nupinti karūną. Tada nė nežinojau, kokią karūną pinti, todėl pyniau tokią kaip žmogui. Bet ji nesilaiko ant ožkos galvos, tad dabar pinu tokias, kurios dedamos ant kaklo ir pririšamos kaspinu. Nupinti karūną užtrunka mažiau nei dvi dienas“, – teigė ilgametė Tautodailininkų sąjungos narė.
Išliks atsiminimas
Ramygalietės teigimu, pynimas yra kur kas lengvesnis užsiėmimas nei tapyba. Pastarasis hobis reikalauja daug laiko, nes būtina išlaukti, kol išdžius aliejiniai dažai. Nutapyti paveikslą jai užtrunka apie savaitę.
„Mano darbus visuomet pirmiausia įvertina vyras Romas, o vėliau vaikai. Vyras irgi turi kūrybinę gyslelę, nes jaunystėje kūrė humoreskas, piešė. Taigi, susiėjo dvi kūrybiškos sielos“, – džiaugėsi dailininkė.
„Visi juokiasi, kad išėjus į pensiją turėtų atsirasti begalė laisvo laiko, o pas mane jo – nėra. Mano visos dienos užimtos kūrybiniais darbais. Išėjusi į pensiją važinėjau po muges, pardavinėjau pintus daiktus. Pirkimas kadaise būdavo labai didelis, o dabar, deja, jis gerokai sumažėjęs. Žmonės gal pinigų nebeturi tokioms ne pirmo būtinumo prekėms, o galbūt nebevertina rankų darbo. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad anūkai vertina mano sukurtas dovanas jiems. Anūkėliams tai liks atsiminimas apie mane“, – atviravo šviesuolė.