Nors Šv. Velykas švenčia daugelis, tačiau tikrai ne visi galėtų atsakyti į klausimą, kas yra Velykos. Į jas pirmiausia turėtume žvelgti per krikščionybės prizmę. Velykos – Kristaus prisikėlimas. Šia seniausia krikščionių švente siekiama paminėti po nukryžiavimo mirusio Kristaus prisikėlimą. Apie Šv. Velykas, jų prasmę ir kad Kristaus prisikėlimo minėjimas netaptų rutina, kalbamės su Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektoriumi kunigu dr. Gediminu Jankūnu.
– Velykos, arba Kristaus prisikėlimas – seniausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Netgi teigiama, kad Šv. Velykos daug svarbesnės nei Kalėdos. Ar tinkamas toks teiginys?
– Teiginys tinkamas. Mūsų krikščioniškasis tikėjimas pirmiausia remiasi tiesa, kad Dievas tapo žmogumi. Jis mirė, prisikėlė ir atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą: su Juo, Jame ir Jo prisikėlime. Nėra taip didinga, kad Dievas tapo žmogumi, bet didinga, kad žmogus gali gyventi Dievo gyvenimą po mirties prisikeldamas. Tai – didingesnis reiškinys mums žmonėms.
– Tai jeigu yra taip didinga, galima pasakyti, kada buvo pradėtos švęsti pirmosios Velykos?
– Krikščionių bendruomenė iškart pradėjo minėti Kristaus prisikėlimą. Tai buvo Jo mokiniai, kurie, mokytoją Jėzų Kristų nukryžiavus, pasitraukė, o po savaitės nuliūdę susirinko aukštutiniame kambaryje. Jėzus atėjo per užrakintas duris ir atsistoja tarp jų. Mokiniai sutiko savo prisikėlusį Viešpatį ir mokytoją. Todėl kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos ir tarsi didžiojo slėpinio šventimas, o kartą metuose tai tampa liturgija – to vyksmo pakartojimu. Jėzaus prisikėlimas – mokinių ir krikščionių bendruomenėje centriniu tikėjimo ir drąsos, pasitikėjimo ir vilties įvykiu. Juo gyvenama, ir tas įvykis švenčiamas kiekvienais metais bei kiekvieną sekmadienį.
– Liaudyje sakoma, net ir mano močiutė sakydavo: kaip atradom, taip ir paliksim. Tas posakis galbūt parodo, kad krikščioniškos šventės, apeigos gali tapti rutina?
– Viskas priklauso nuo to, ką atradome ir ką paliksime. Atradome Dievą, kuris yra amžinas, atradome, ką jis dėl žmogaus yra nusprendęs ir ką žmogui pasiūlęs. Tai amžinybė ir tai tikroji tiesa bei tikroji žinia. Todėl šis Dievo kvietimas yra nekintantis. Jį atrandame arba ne, bet paliekame iškeliaudami iš šito pasaulio. Visa kita šiame pasaulyje, kas susiję su žmogumi – nepaliaujamai kinta. Tik atrodo, kad kartojasi: metų laikai, debesų judėjimas, gėlių žydėjimas. Tačiau nebūtinai tie debesys, tos gėlės tos pačios. Viskas keičiasi – vieni auga, kiti sensta. Todėl tas posakis „kaip radome, taip paliksime“ – negalioja. Juk radome gyvenimą, o ne muziejų. Nenorime palikti muziejaus – gyvenimas tęsiasi toliau. Tik kai kas lieka muziejuose, kaip atmintis. Krikščioniškas tikėjimas nėra praeities dalykas. Dievo žinia – nekintanti, nes Dievas nekinta.
– Didžioji savaitė – laikas Šv. Velykoms pasiruošti. Kas svarbiausia yra Didžiojoje savaitėje?
– Didžiojoje savaitėje – svarbi pradžia, kai Verbų sekmadienį išgirstame Jėzaus kančios istoriją. Į tą istoriją reikia įeiti ne tik per liturgiją, bet ir per visos savaitės šv. Mišių skaitinius. Ypatinga savaitės pabaiga, kada švenčiamas Velykų tridienis: Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Iš tiesų į Jėzaus istoriją vertėtų įeiti su savo gyvenimu ir tikrove. Reikia suprasti neteisingumą, kuris buvo parodytas žmogumi tapusiam Jėzui. Neteisingumas iš žmonių pusės pasaulyje niekur nedingo, bet įgijo kitokias neteisybės apraiškas ir formas. Todėl, kokie esame, kviečiami įeiti į istoriją, kuri iš pirmo žvilgsnio tarsi smerkia žmogų ir yra priekaištas žmonijai. Tačiau tai gelbstinčio Dievo žinia, kad Dievas ateina ne į papudruotą mūsų tikrovę, bet ateina į tiesą, kurios žmogus pats negali sukurti.
– Labai gražiai tariasi Velyknaktis, arba nakties liturgija. Ar šios apeigos populiarios?
– Jeigu akcentuojame Velykų ryto liturgiją su procesijomis, tai Velyknakčio liturgija dažniausiai atliekama mažose bendruomenėse. Tai labai svarbi liturgija, nes šventinamas vanduo, ugnis ir krikštijami nauji bažnyčios nariai bei skaitoma visa sukūrimo ir atpirkimo istorija Dievo žodyje. Ši liturgija savo intencija turėtų prasidėti šeštadienio vakarą, saulei nusileidus, o pasibaigti sekmadienio rytą, patekėjus saulei, su džiaugsminga procesija. Tačiau šiandien nakties liturgija vyksta vienuolynuose arba bendruomenėse, kurios – nusiteikusios nakties liturgijai. Tačiau žmonės, kurie nusiteikę dalyvauti Velyknakčio liturgijoje. įgyja didesnį sąmoningumą ir suvokimą, kaip Dievas veikia šiame pasaulyje per savo žodį. Todėl reikia ugdyti liturginį tikėjimo sąmoningumą, kad galėtume perskaityti Dievo artumą.
– Ar galime Šv. Velykas sieti su senosiomis liaudies tradicijomis, su augmenijos prisikėlimu, su augmenijos prisikėlimo apeigomis? Juk Kristus prisikėlė ir gamta keliasi, bunda?
– Velykos – kilnojama šventė. Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario – po pavasario lygiadienio – pilnaties. Romos katalikai vadovaujasi minėtu kalendoriumi. Lietuviai Velykas susieja su liaudies tradicijomis. Todėl buvo akcentuojama, kad tai pavasario šventė, kad tai gamtos atbudimo šventė. Tačiau tikroji Velykų žinia yra daugiau nei gamta, nei pavasaris, nei pabudimas. Žmogui tai žinia, kad jį Dievas nori apdovanoti dar viena egzistencija, o ta egzistencija bus nebe žmogiška, bet dieviška. Siejant tik su gamtos pabudimu, kyla pavojus sumenkinti Dievo žinią ir padaryti Velykas paviršutiniškas, o ne tai, kas keičia žmogaus mintį ir širdį. Todėl visiems linkiu, kad Velykos būtų švenčiamos ne kaip Velykos, o kaip Šventos Velykos, o kad jos būtų šventos, reikia, jog jose būtų atpažįstamas Dievo veikimas – tik jis yra šventas. Jis pasidalija su žmogumi savo šventumu. Jei norime daugiau vilties, tiesos ir šviesos, mums reikia dieviško šventumo šaltinio.
