Skubame, lekiame, siekiame uždirbti kuo daugiau pinigų – krikščioniškos šventės galėtų būti ta proga, kai galime sulėtinti tempą ir džiaugsmingai praleisti laiką su savo artimiausiais žmonėmis. Tačiau Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas pripažįsta, kad nuo tikrosios Velykų prasmės tolstame, o gal niekada ir nebuvome priartėję. Taip pat pasakė, ko jam labiau nei margučių trūksta ant lietuvių velykinio stalo.
– Kunige, visų pirma, noriu paklausti apie Velykų prasmę šiuolaikiniam, dažnai skubančiam žmogui. Ar mes vis dar suprantame, ką reiškia Kristaus prisikėlimas?
– Gaila, bet tikriausiai reikia pripažinti, kad nuo tikrosios Velykų prasmės tolstama ir nelabai stipriai kažkada buvo priartėta. Kovido situacija ypač parodė, kad mes paprotinę katalikybę ir jos praktiką labiau turime didžiųjų švenčių dienomis, tačiau nebūtinai racionaliai suprantame tas tikėjimo tiesas ir tą tikrovę, kuria tikime ir turėtume dalintis su kitais.
– Paminėjote, kad Lietuvoje labiau įsitvirtino paprotinė katalikybė. Kaip vertinate tuos žmones, kurie į bažnyčią ateina tik per šventes? Ar tada stengiatės kaip nors savo pamokslu juos paveikti?
– Patirtis rodo, kad kai žmogui iš tikrųjų kyla religinių klausimų, tai dažniausiai vyksta tam tikrų rimtų asmeninių krizių metu, galbūt netgi ir visuomeninių. Tada svarbu, kad Bažnyčia nenustotų kalbėjusi jai patikėtos tiesos ir kai žmonės pribręsta tai tiesai, reikia, kad jie turėtų kur ją išgirsti.
Tačiau tikėtis, kad a priori kas nors iš anksto labai šita tiesa domėsis ir ją perims, tikriausiai būtų naivu. Jeigu žmogus gali sau leisti savęs neriboti, nekontroliuoti, nebūti kažkam atskaitingas, tai jis tą dabar ir daro. Tuo labiau kad mūsų gyvenimo sąlygos leidžia labai sureikšminti, suasmeninti savąjį „aš“ ir, pavyzdžiui, jį išreikšti per kokią nors asmeninę paskyrą, per turimą telefono aparatą. Anksčiau telefonu reikėdavo dalintis, o dabar vis daugiau tų ryšio priemonių, sąryšis su pasauliu vyksta tokiais asmeniniais kanalais. Juose galima pagal savo poreikius, norus, troškimus susikonstruoti aplinką.
– Ar Jūs asmeniškai bandote pasiekti tikinčiuosius ir abejojančius, pasinaudodamas naujausiomis technologijomis, ne tik skaitydamas pamokslus bažnyčioje?
– Taip, tai tikrai vyksta, ir jau ne pirmi metai. Krekenavoje trečiadieniais vedu Šventojo Rašto studijas. Nuo kovido laikų galima tas studijas stebėti nuotoliniu būdu. Tam yra skirta feisbuko grupė, bet galima prisijungti ir per mūsų parapijos paskyrą.
Taip pat ir mišios sekmadieniais transliuojamos realiuoju laiku. Kadangi aš pats esu ir Panevėžio apskrities policijos kapelionas, tai ir tą bendruomenę šviečiu per neformalius mūsų susitikimus. Be to, su vieno Panevėžio rajono laikraščio redakcija esu susitaręs kas mėnesį parengti straipsnį, kuriame turėčiau pristatyti ateinančio mėnesio liturgiją, taip pat bažnyčios šventimo laikotarpio prasmę. Turiu sudėlioti akcentus, kas yra tikėjimas, o kas yra paprotys. Kitaip sakant, kiek man pavyksta, tiek mėginu ir šviesti, ir šviestis. Tiesa, mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie renkasi pasyvesnį kelią pasiekti tikinčiuosius.
Vis dėlto, kad viskas nebūtų tik saviugda, kartais reikia ir paruošto žmogaus, kuris galėtų pakreipti arba bent jau padėti atsirinkti tuos prioritetus ir svarbumą. Popiežius Pranciškus irgi sako, kad yra tiesų hierarchija. Jeigu mes kokio nors mažesnio laipsnio arba įtakos tiesą sumaišome su ta, kuri labiau pamatinė, tai gali būti sumaištis kalbant ir apie mūsų vertinimus, ir pasirinkimus.
– Grįžkime prie žemiškesnių temų. Spauda, naujienų portalai praneša, kad kiaušiniai labai pabrango. Kaip jūs suprantate šventinį stalą po mišių? Ar būtina prisivirti daug kiaušinių, prisigaminti daug valgyti? Ką krikščionims iš tikrųjų simbolizuoja tas kiaušinis?
– Tikėtinas atsakymas, kad pasakysiu ne, ir tikrai neverta. Kita vertus, krikščionybė yra stalo bendrystės religija. Mes renkamės aplink altorių kaip Dievo vaikų šeima, klausomės Žodžio, maitinamės Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentu, išgyvename tą bendrystę su Dievu, taip pat vadinamąja dangiškąja ir žemiškąja Jeruzale.
Man tik labai gaila, kad ant dažno Velykų stalo nėra Avinėlio. Ne kiaušiniai pats svarbiausias velykinis simbolis mūsų krikščioniško tikėjimo, o Avinėlis. Kitose kultūrose randame jį ar iš sviesto padarytą, ar iš ko nors iškeptą, ar kaip keraminę dekoraciją padėtą, kadangi Kristus yra Dievo Avinėlis, kurio krauju mes esame apsaugoti nuo amžinosios mirties. Ne nuo mirties kaip žemiškojo gyvenimo pabaigos, bet nuo amžinosios mirties, kur nebebūtų prisikėlimo.
Tai, kad mes nesusiejame Velykų su Velykų Avinėlio simboliu, irgi liudija, jog Lietuvos katalikybėje ir krikščionybėje kažkokie esminiai elementai yra praleisti. Margučiai – lietuvių istorinės biednystės ženklas. Tai reiškia, kad pavasarį, po kuklaus maisto, bandymo išgyventi ir sulaukti sėjos, bulvių sodinimo, taip pat po gavėnios pasninko nelabai buvo kuo tą savo badmiriavusį organizmą pamaitinti. Taigi, laukinių paukščių kiaušiniai pavasarį buvo vaikams ir ne tik vaikams labai tinkamas maistas jėgoms atkurti. Taip pat iš to mes ir turime kiaušinių margumą.
Man gražu, kai socialiniuose tinkluose matau, kad šeimos vis dėlto bando kepti tą Avinėlį, nors ir retai pavyksta 3D formatu, bet kartais pavyksta bent jau 2D. Toks gulintis lėkštėje, bet šaunu, kad šeima pagalvojo, jog jiems reikia šio simbolio. Bažnyčioje dažnai girdime žodžius: „Štai, Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Jeigu nepadarome tos sąsajos, kad tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalė ir esame kviečiami toje pergalėje jau šiandien dalyvauti, tada tikroji Velykų ir krikščionybės žinia nepasiekia nei mūsų minčių, nei širdžių. Ir kokybiškai nekeičia nei mūsų gyvenimo prasmės, nei vilties.
– Ar matote problemą, kad šventinį ilgąjį savaitgalį žmonės linkę su šeima ar giminėmis padauginti alkoholio, todėl kai kuriems šis laikotarpis labiau asocijuojasi su chaosu nei gražiu pasibuvimu? Ką patartumėte tokiu atveju?
– Bet kokios šventės yra tam tikro poilsio ir atsipalaidavimo metas. Tas atsipalaidavimas patiriamas per galimybę būti su brangiais žmonėmis, kartu praleisti laiką, kada nereikia eiti į darbus, bet tam svarbios visų dalyvaujančių pastangos sutelkti dėmesį į bendrystės džiaugsmą.
Jeigu susėdę prie stalo, prisišveitę margučių, įvairių mišrainių ir mėsų, dar kuo nors užsigėrę vėl grįšime prie savo individualių paskyrų mobiliuosiuose įrenginiuose, ten žiūrėsime ar juokingus filmukus, ar juokelius, o nebus tikro dalinimosi savo viltimis, džiaugsmais, kitais pozityviais išgyvenimais, tada tos šventės bus dar vienas ir mūsų organizmui, ir sielai nelabai geras dalykas.
Reikia labai daug sąmoningumo ir dėmesingumo tam, kas vyksta, kodėl vyksta ir kaip tą galima pakreipti. Aš nesakau, kad švenčių švęsti nereikia, kad neturėtų būti gausesnis stalas ir pan. Viskas turėtų būti neperžengiant proto ribų, bet pirmiausia turi būti bendrystė vienų su kitais. Tai, mano nuomone, šiais laikais jau yra iššūkis, nes netgi šeimose to pasigendama. Kiekvienas atvyksta pagal savo tvarkaraštį, kartais vadovaujasi savo maitinimosi įpročiais, dietos ar sporto reikalavimais, darbų ritmu, tada ir šventės nebetampa tų susitikimų proga.
Taigi laikas bažnyčioje, kur jau su mobiliaisiais nepabūsi, yra tas geras šventimas, kai reikia laikytis bendrumo, t. y. stotis, sėstis, dalyvauti procesijoje ir pagaliau bent trumpam išlįsti iš individualizmo kiauto. Buvimas bažnyčioje taip pat atveria bendruomenei, atveria kitam, kai reikia ir girdėti kitą, ir savotiškai jausti, ir susiderinti.
– Apibendrindamas ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms Velykų proga?
– Norėčiau palinkėti, kad žmonės iš tikrųjų išgirstų tikrąją Velykų žinią. Ji yra apie viltį, mirties nugalėjimą, taip pat padeda įveikti įvairias baimes, ypač tą didžiausią – mirties – baimę. Taip pat – pastiprinti viltimi, tikėjimu, ir į šitą gyvenimą galėsime žiūrėti kitaip, dosniau dalindamiesi vieni su kitais Dievo ir artimo meilės akivaizdoje.
– Ačiū Jums už pokalbį.
