O ar yra atostogos būti mama ar tėčiu, ar yra atostogos būti vyru ar žmona?.. Nėra. O jeigu yra, tai kelia didelį liūdesį ir nerimą. Taip yra ir su tikėjimu. Juk tikėjimas yra ryšys su Dievu, o nuo šio egzistencinio ryšio tikrų atostogų nėra ir negali būti. Žinoma, kad būna, žinoma, kad retkarčiais mėginame pasidaryti, bet ar dėl to tampame labiau pailsėję ir laimingesni?!. Nemanau.
Liepos mėnuo bažnytiniame kalendoriuje – vasaros atlaidų metas. Šiaip jau šis laikas vadinamas „eiliniu“ kasdieniu laiku, kurio liturginė spalva – žalia. Tai gyvybės, gyvenimo, augimo spalva. Augimo ir gyvenimo, kurio kiekvienam reikia, ir kuriame kiekvienas dalyvaujame. Šią vasarą su žaluma vienur kitur sunkiau. Tai trūksta lietaus, tai vietomis jo per daug. Tad ir žaluma vienur prigęsta, o kitur ima šusti. Ir žinok, žmogau, kokia bus rytdiena, koks rudens derlius. Ne viskas, oi, ne viskas priklauso tik nuo mūsų planų, darbų ir indėlio.
Liepos 6-oji – Valstybės diena, dar kitaip pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Nors kažkada buvome paskutiniai Europos pagonys, Mindaugo karūnacija – mūsų valstybingumo ir jo pripažinimo tarptautinėje arenoje diena. Tai kokybinio pokyčio paminėjimas. Toks, kokio meldžiame ir linkime Ukrainai, vis dar kovojančiai dėl savo šalies nepriklausomybės ir teisės patiems nusistatyti valstybinio gyvenimo kryptis. Mūsų, Panevėžio, rajone jau susikūrė graži tradicija šią dieną švęsti Upytėje. Šventę pradedame šv. Mišiomis Upytės šv. Karolio Boromiejaus bažnyčioje, o paskui iškilminga eisena persikeliame prie Upytės piliakalnio, kaip tik ir menančio karaliaus Mindaugo ir netgi senesnius laikus.
Liepos 6-ąją liturginiame kalendoriuje minime mergelę kankinę šv. Mariją Goreti (1890–1902). Dvylikos metų mergaitė, skaistumo kankinė, vaikas, kuri nepasidavusi jaunuoliui, norėjusiam ją išprievartauti, buvo jo nužudyta. Ši istorija tarsi nieko neturi bendra su mūsų švenčiama Valstybės diena. Bet ar tikrai? Juk mūsų himne, kurį tos dienos vakarą gieda lietuviai visame pasaulyje, sakoma: „tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės.“ O jeigu neina, iškyla didžiulis pavojus, kad palengva griūva mūsų šeimų, bendruomenių ir pačios Lietuvos valstybės pamatai. Taip kad šventųjų gyvenimai ir jų herojiškas tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu liudijimas ir toliau nepraranda savo aktualumo ir augina mūsų dvasią.
Liepos mėnesį mūsų krašte turime dar vieną išskirtinę dieną, kuomet liepos 12 d. minime šventųjų Liudviko ir Zelijos Martenų dieną. Tai pirmoji sutuoktinių pora, 2015 m. Kalikų Bažnyčios paskelbta šventaisiais. Kodėl šis diena svarbi būtent mūsų kraštui? Ogi todėl, kad nuo 2021 metų Krekenavos mažojoje bazilikoje yra saugomos vienintelės Lietuvoje šių šventųjų sutuoktinių relikvijos. Ištisus metus piligrimų poros ir pavieniui atvyksta į mūsų baziliką pasimelsti prie šių relikvijų ir specialiai jiems nutapyto paveikslo. Jau yra ir liudijimų apie išklausytas maldas ir patirtą užtarimą, ypač tų porų, kurios ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų. Taip dar kartą įsitikiname mūsų katalikiško tikėjimo tiesa – „šventųjų bendravimu“ ir matome, kad tai ne tik žodinė deklaracija, bet tikras, paveikus bendravimas.
Jeigu šv. Liudvikas ir Zelija Martenai yra palyginti jauna šventųjų pora, tai liepos 26 d. prisimename „veteranus“ – šventuosius Oną ir Joakimą, švč. Mergelės Marijos tėvus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus senelius. Nors dažniausiai šiuos atlaidus vadiname Oninėmis, bet popiežius Pranciškus jau trečius metus šią dieną kviečia visą Katalikų Bažnyčią ir pasaulį pasveikinti savo senelius ir pagyvenusius žmones. O juk Lietuva iš tiesų senėja, vis daugiau senyvų ir vienišų žmonių, nes vaikai ir anūkai gyvena toli, kitose šalyse, arba jų išvis kaip tokių nėra. Mūsų demografinė padėtis labiau nei kritiška. Kad ir kaip svajotume ir planuotume savo valstybės ateitį, jos neturėsime, jeigu nebus joje žmonių.
Liepos mėnesį dar švenčiami ir šv. Marijos Magdalietės, šv. Lauryno, šv. ap. Jokūbo atlaidai, daug kur tapę ne tik giminės, bet ir kraštiečių susitikimo šventėmis. O aš, savo ruožtu, norėčiau jus pakviesti į dar vienus egzotiškus atlaidus mūsų Panevėžio rajone, Rodų koplyčioje. Šiais metais jie kaip tik išpuola sekmadienį, liepos 16 d. 14 val. – švč. M. Marijos Karmelio Kalno Karalienės (Škaplierinės) atlaidai. Tai Rodų dvaro savininkų Švoinickių mauzoliejaus-koplyčios tituliniai atlaidai, švenčiami kartą metuose aukojant šv. Mišias. Kas ta Škaplierinė, „škaplierius“, kas tie Švoinickiai ir jų dvaro bei koplyčios istorija? Taigi vėl puiki proga sužinoti ar pasikartoti savo Bažnyčios ir savo šalies istoriją.
Pasirodo, tikros atostogos ir poilsis nėra nieko neveikimas. Tikros atostogos ir poilsis yra galimybė pakeisti savo veiklą ir buvimo vietą, paįvairinti ją įdomiais potyriais ir pažintimis Lietuvoje ir pasaulyje, Bažnyčioje ir tikėjime, istorijoje ir dabartyje.
