Į Panevėžio rajono mokyklas ir darželius atkeliauja pirmieji vaikai iš kariaujančios Ukrainos. Pirmadienį Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje mokytis pradėjo iš Charkivo miesto atvykusi penktokė. Manoma, kad artimiausiu metu keli mokiniai pasieks ir Raguvos gimnaziją, du vaikai rajone lankys lopšelį-darželį.
„Vis dažniau sulaukiame skambučių, todėl manome, kad per šią savaitę ir ateityje rajono švietimo įstaigose mokysis vis daugiau ukrainiečių vaikų. Turim vieną oficialią mokinę, Krekenavos gimnazijoje, su šeima pasirašyta sutartis“, – sakė Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Jasiūnienė.
Gimnastikos šešėlyje
Nuo karo pabėgusi ukrainiečių šeima prieglobsčiui pasirinko Panevėžio rajoną, Žibartonių kaimą. Pas giminaičius apsistojusi mama su dukra apsipranta su nauja aplinka, stengiasi skaudžią realybę palikti praeityje ir gyventi toliau. Penktokė Margarita pirmą kartą sėdo į lietuvišką mokyklinį suolą ir susipažino su naujais mokytojais bei bendraklasiais. Mergaitė jau moka ir kelis lietuviškus žodžius. Pirmąsias dienas naujoje mokykloje Margaritą lydi mama, kad jai būtų drąsiau, kad greičiau priprastų prie naujos aplinkos.
Margarita Charkive kasdien lankė sportinės gimnastikos treniruotes, penktokė taip pat turi polinkį į menus, lankė dailės būrelį. Tą viliasi daryti ir čia – naujuose namuose. O į Krekenavą iš Ukrainos didmiesčio atvykusi mergaitė stebisi, kokia maža miestelio mokykla, kokia maža Žibartonių gyvenvietė. Jai trūksta gatvių, triukšmo, žmonių šurmulio, tačiau neslepia, kad ir gamta bei ramybė jai taip pat patinka.
Be patirties
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius pasakojo, kad viskas įvyko labai staiga ir netikėtai. Ketvirtadienį įstaigos vadovas sulaukė skambučio, kad atvažiuos ukrainiečių šeima pasikalbėti. Penktadienį įvyko susitikimas, abi pusės pasikalbėjo, direktorius šeimai aprodė mokyklą, erdves.
„Jos atvažiavo dar su tokia abejone, su ta mintimi, kad gal dar norėtų susipažinti ir su kitomis mokyklomis, tačiau čia joms patiko. Jos nusprendė likti, parašė prašymą ir nuo pirmadienio pradėjo mokytis“, – teigė A. Pocius ir neslėpė susirūpinimo: „Kai gavome šeimos apsisprendimą ir prašymą, kad tikrai nori mokytis, pradėjom ruoštis. Vyks pasitarimas su mokytojais, sudarysim individualų mokymo planą, nes iki šiol užsieniečių vaikų niekada nesam turėję. Tai – specifinė veikla ir norisi jai tinkamai pasiruošti.“
Nusiteikę pozityviai
Vis dėlto V. Pocių labiausiai ramina ir džiugina pačios mergaitės nusiteikimas ir pasiruošimas.
„Palyginti su tuo, kokius košmarus šeimos patyrė Ukrainoje, mergaitės psichologinė būsena tikrai nėra bloga. Ji nuoširdžiai ir noriai bendrauja, nėra užsidariusi, todėl turime daug pozityvo, kad mums sklandžiai pavyks ją adaptuoti ir integruoti į lietuviškąją švietimo sistemą“, – mano V. Pocius.
Paklausus, ar šeima pasiruošusi naujam gyvenimo etapui, ar vis dėlto galvoja, kad tai laikina stotelė, gimnazijos direktorius sakė: „Pirmojo pokalbio metu ir aš to paties šeimos paklausiau. Jos tik gūžčiojo pečiais. Sakė, kad labai norėtų grįžti į tėvynę, bet kada bus galimybės tą padaryti saugiai – nežinia. Juolab kad šeima atvyko iš Charkivo, kur miestas patyrė didelių bombardavimų, neaišku, kokia ten bus infrastruktūra. Be to, šeima atvyko pas gimines, todėl manau, kad čia jos užsibus ilgesniam laikui. Mes, kaip mokykla, esam pasiruošę bet kokiam scenarijui – ir keliems mėnesiams, ir šiems, ir kitiems mokslo metams.“
