Per kelias artimiausias savaites su Mėnuliu susidurs raketos dalis, tiksliau stiprintuvas arba kitaip vadinamoji pakopa (angl. rocket booster), o šio įvykio metu tolimojoje Mėnulio pusėje gali susiformuoti krateris.
„SpaceX“ kompanijos raketos „Falcon“ stiprintuvas buvo panaudotas vykdant 2015 metų „US Deep Space Climate Observatory“ arba „DSCOVR“ paleidimą ir aplink išorinę Žemės-Mėnulio sistemos dalį jis plūduriavo iki pat šiol.
Nepriklausomas tyrėjas Bill Gray, daugiausia dėmesio skiriantis orbitos dinamikai, pirmasis paskelbė apie gręsiantį susidūrimą, ir teigė, kad remiantis jo skaičiavimais, raketos dalis rėžtųsi į Mėnulį šiek tiek į šiaurę nuo jo pusiaujo „per minutę“, kovo 4 d.
Dėl to, kaip šis objektas juda, yra sunku tiksliai nustatyti tikslią vietą, tikėtina, kad ji keisis vos keliais kilometrais.
NASA išplatino pareiškimą apie šio objekto stebėjimą
Nors kartais kosminiai erdvėlaiviai specialiai trenkiasi į Mėnulį, pavyzdžiui misijų pabaigoje, tačiau atsitiktiniai kosminių nuolaužų smūgiai į Mėnulį nėra dažni.
Yra saugiau raketos pakopai, kurios ilgis paie 15 metrų, rėžtis į Mėnulį, nei nekontroliuojamai įskrieti į Žemės atmosferą. Skaičiuojama, kad minėtas raketos stiprintuvas sveria tarp 3 ir 4 tonų.
„Ši pakopa būtų visam laikui sunaikinta. Žiūrint iš saugumo taško, tai yra pats saugiausias būdas ją sunaikinti. Palikti ją plaukiojančią orbitoje aplink Saulę nesuteikia užtikrintumo, kad vieną dieną jos vėl nesugaus Žemė,“ – teigė Holger Krag iš Europos kosmoso agentūros.
„Suvaldyti pakopos sugrąžinimą į atmosferą kontroliuojamu ir saugiu būdu yra ypatingai sudėtinga. Išmetimas Mėnulio paviršiuje vis tiek lieka saugiausia alternatyva.“
Ateityje netyčiniai raketų dalių susidūrimai su Mėnuliu gali įvykti dažniau, nes vis daugiau misijų naudojasi Lagranžo taškais — pusiausvyros taškais, esančiais daugiau nei 1 milijono kilometrų atstumu nuo Žemės, kur veikia saulės ir Žemės gravitacinės jėgos.
Kosminiai erdvėlaiviai, tokie kaip neseniai paleistas Džeimso Vebo teleskopas, dažnai yra dislokuojami šiuose taškuose, kur jiems nereikia tokios didelės traukos, kad išliktų orbitoje.
Visgi, šių paleidimo įrenginių ir jų pristatytų erdvėlaivių bei palydovų utilizavimas yra sudėtingas, o tokių plūduriuojančių „keleivių“ giliajame kosmose daugėja.
Susidūrimas galėtų būti mokslinė galimybė
Jo metu kilęs dulkių debesis galėtų būti išanalizuotas ieškant užuominų apie Mėnulio paviršiaus sudėtį.
Orbiteriai, tokie kaip Indijos „Chandrayaan-2“, taip pat galėtų užfiksuoti susidūrimo metu susiformavusio kraterio vaizdus, kas leistų akies krašteliu pažvelgti į šviežiai atidengtą Mėnulio dirvožemį – tai reta proga pažvelgti žemiau Mėnulio paviršiaus.
NASA „Lunar Reconnaissance Orbiter“ erdvėlaivis, kuris aplink Žemės palydovą skrieja nuo 2009 metų, nebus tinkamoje pozicijoje stebėti smūgį, teigia NASA.
„Vis dėlto, misijos komanda vertina ar galima stebėti bet kokius su smūgiu susijusius Mėnulio aplinkos pokyčius ir vėliau nustatyti po smūgio susidariusį kraterį,“ – sakė NASA vyresnioji mokslo komunikacijos pareigūnė Karen Fox.
„Šis unikalus įvykis suteikia įdomių tyrimų galimybę. Po susidūrimo, misija gali panaudoti savo kameras identifikuojant susidūrimo vietą, sulyginant senesnius kadrus su nuotraukomis, užfiksuotomis po susidūrimo. Smūgio kraterio paieška bus sudėtinga ir gali užtrukti kelias savaites ar net mėnesius.“