Knygnešystė (1864–1901 metai) – svarbi mūsų tautos istorijos atkarpa. Ji atlaikė policijos ir pasienio kariuomenės atakas prieš to meto lietuvišką knygą ir žodį. Šiuo laikotarpiu vyko kone žūtbūtinė tautos kova už gimtąjį žodį bei jo išsaugojimą.
Šios kovos simboliu tapo knygnešiai. Per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Toks istorinis reiškinys niekada nebuvo pastebėtas nei vienoje iš pasaulio valstybių raidoje.
Jei šiuolaikiniai žmonės gali lengvai nusipirkti knygas visomis pasaulio kalbomis, skaityti jas internete ar bibliotekoje, klausyti kaip garso įrašą ar apsilankyti interneto svetainėse, tai tuometiniam XIX a. žmogui teko įdėti daug pastangų, kovoti bei rizikuoti savo gyvybe, kad šalies žmones pasiektu literatūra lietuvių kalba. Net ir organizacija UNESCO knygnešystę vadina unikaliu reiškiniu, neturinčiu atitikmenų pasaulyje.
Prsiminkime istoriją
Viskas prasidėjo, kai nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas išleido įstatymą, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip ir prasidėjo spaudos draudimas. Iš pradžių, pasipriešinimą spaudos draudimui organizavo katalikų bažnyčios atstovas – vyskupas Motiejus Valančius.
Vėliau Motiejus Valančius pervedė lėšų Jonui Zabermanui per Aukštaitijoje gyvenusį Jurgį Bielinį į Mažąją Lietuvą siekiant atidaryti naują spaustuvę. Pats Jurgis Bielinis yra žymiausias Lietuvos knygnešys kilęs iš Panevėžio rajono. Be nelegalios ir labai griežtai draudžiamos bei persekiojamos knygnešio veiklos, J.Bielinis buvo publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.
Nors gimė ir augo Panevėžio apylinkėse, lankė privačiai mokslą Šiauliuose. Prisidėjusiu prie Lietuvos valstybės atkūrimo pati knygnešystė laikoma svarbiu reiškiniu. J. Bielinis tapo viena ryškiausių tautinio judėjimo figūrų per 40 metų trukusį spaudinių lotyniškais rašmenimis draudimą.
Labai glaudžiai bendradarbiavo su tokiais laikraščiais kaip „Ūkininkas“, ir „Varpas“. Nedidelio laikraštėlio „Baltasis erelis“, išleisto nelegaliai, tiražas tesiekė 300 egzempliorių. J. Bielinis per 31 veiklos metus vienas ar su talkininkais per sieną pergabeno ir išplatino beveik pusę visų Mažojoje Lietuvoje išleistų spaudinių.
Pavojingiausia knygnešiams būdavo įveikti sienos apsaugą, kuria rūpinosi muitininkai ar pasienio sargybos. Sulaikytus su lietuviška spauda asmenis pasienio ar akcizo sargybiniai pristatydavo artimiausioms muitinėms.
Knygnešystė Panevėžio krašte
Pačiame Panevėžio rajone viskas knygnešių tinklas buvo labai plačiai paplitęs. Čia pasižymėjo tokie žmonės kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris yra ne tik vienas žymiausių Lietuvos rašytojų bei visuomenes veikėjų, bet ir pats įkūrė draudžiamos lietuviškos spaudos slėptuvę Ustronėje (Panevėžio r.).
Nors Lietuvoje tai retai akcentuojama, uždraustą spaudą platino ne tik vyrai šviesuoliai, bet ir iškiliausios mūsų šalies moterys. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo ne tik publicistė, visuomenės bei politikos veikėja, rašytoja, bet ir slaptos lietuviškos spaudos platintoja.
Kita labai žymi moteris Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matijošaitienė, rašytojo Jono Biliūno žmona, buvo gydytoja, visuomenės veikėja bei knygnešė, kuri labai prisidėjo prie uždraustos lietuviškos spaudos platinimo.
Panevėžio krašte yra apstu žymių knygnešių pavardžių, kurie rizikuodami savo ir aplinkinių gyvybėmis, visomis jėgomis norėjo išsaugoti lietuvių kalbą bei platinti lietuviškas knygas.
Deja, didžioji dauguma knygnešių paguldė galvas taip ir nesulaukę ramios ir orios senatvės. Jeigu ne j pastangos, šiuolaikinė lietuvių kalba tikriausiai būtų išnykusi visiems amžiams. Daugumą Panevėžio krašto knygnešių kapų galima rasti Panevėžy ir jo apylinkėse, nors pati Julija Biliūnienė buvo palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Šis istorinis fenomenas ilgam išliks šiuolaikinės bei ateities kartų atminty.