Nuo pat mažų dienų, kai pasielgdavome netinkamai, girdėdavome: „Dabar eik ir atsiprašyk.“ Ne visuomet atsiprašyti būdavo paprasta, tiesa? Užaugome, bet dar ir dabar atsiprašyti bei atleisti kartais būna taip sudėtinga. Todėl būtent apie atsiprašymą ir atleidimą kalbamės su psichologe Aušra Macaite.
– Kas yra atsiprašymas? Ar tai tik tas stebuklingas žodis „atsiprašau“?
– Žodis „atsiprašau“ yra tikrai stebuklingas. Tačiau kartu ir vienas iš sudėtingiausiai ir sunkiausiai ištariamų mūsų žodžių. Kai kuriems iš mūsų net menkos klaidos pripažinimas reiškia didžiulę vidinę kovą. Kiekvienas juk suklystame, peržengdami kito asmens ribas, įskaudindami ar kaip kitaip netinkamai pasielgdami su juo. Paprastai tokiomis akimirkomis susigėstame, pajuntame nemalonų jausmą ir norime kuo greičiau pasišalinti iš tokios situacijos, sumurmėdami vos girdimą ir, greičiausiai, nelabai įsisąmonintą atsiprašymą. Tačiau daugeliu atveju reikėtų daug daugiau nei paprastas leptelėjimas ,,atsiprašau“. Savo kaltės suvokimas ir jos pripažinimas, atsakomybės už savo poelgį prisiėmimas pokalbio metu su žmogumi, kurį įskaudinome, gali pagerinti tarpusavio santykius, sušvelninti esamą situaciją.
– Kodėl kartais taip sunku atsiprašyti?
– Dažniausiai žmonės nenori pripažinti savo padarytų klaidų, siekia jas ignoruoti, ,,išstumti“ iš savo sąmonės, bet, deja, dažnai nesėkmingai. Negebėjimas atsiprašyti yra siejamas su asmens gynyba, išdidumu, o galbūt net trapiu pasitikėjimu savimi. Toks žmogus neigia savo kaltę, bando atsikratyti kaltės atsakomybės, kadangi visa tai iškelia į viešumą visas jo ydas, baimes (nesvarbu įsisąmonintas ar ne), charakterio savybes. Tokiems žmonėms pripažinti, kad „aš kaltas“ ar „aš buvau neteisus ir suklydau“ gali pareikalauti didelių vidinių resursų.
Svarbiausia, kad būtų ištartas nuoširdus atsiprašymas, tinkama intonacija ir suvokiant, kaip jaučiasi tas žmogus, kuris yra įskaudintas. Empatija atsiprašymo procese yra ypač svarbi ir galinti jums padėti pasiekti jūsų tikslą – gauti atleidimą.
Keletas patarimų, kurie gali padėti tinkamai atsiprašyti:
Atsiprašymą pradėkite žodžiu „aš“.
Nevenkite žodžio „atsiprašau“, „suklydau“, „buvau neteisus/i“ ir pan.
Pripažinkite, kad suklydote ar pasielgėte netinkamai.
Pasakykite, kaip planuojate ištaisyti esamą situaciją, atlyginti patirtą žalą.
Papasakokite, kas ir kodėl atsitiko, tačiau jokiu būdu nepradėkite kaltinti kitų.
Paprašykite atleidimo.
Tik jokiu būdu nesiūlyčiau teisintis kaltinant patį žmogų, kurį įskaudinote. Taip pat neieškokite pasiteisinimų dėl savo elgesio ir nesumenkinkite padarinių. Jei galvojate, kad nežinote, kaip pradėti pokalbį su tuo žmogumi, nežinote, ką turite pasakyti – pasirepetuokite. Vizualizacija tokioje situacijoje jums gali būti ypač naudinga.
– Sakoma, kad pykti ant kito žmogaus tai tas pats, kaip išgerti taurę nuodų ir tikėtis, kad kitas numirs. Ar pritariate šiems žodžiais?
– Pyktis yra normali mūsų emocija kaip ir visos kitos, kurios lydi mus. Svarbu, kad adekvačiai priimtume tą mumyse kylantį pyktį, aiškiai suvoktume jo kilimo priežastis. Suprantama, tai nemaloni emocija, kurios nenorime nei patys patirti, nei ją stebėti mus supančioje aplinkoje. Tačiau svarbu suvokti, kad pyktis turi ir pozityviąją pusę. Jis gali būti pozityvi ir motyvuojanti jėga siekti tam tikro objekto ar tikslo, nepaisant iškilusių įvairių kliūčių ir nesklandumų. Taip pat pyktis gali atskleisti nemažą dalį tiesos apie jus, jei tik, žinoma, būsite linkę į savianalizę. Ši emocija gali motyvuoti keistis, tobulėti kaip asmenybei, padeda neprarasti kontrolės jausmo.
Tačiau ilgai sulaikomas pyktis ir jo neišreiškimas į aplinką gali pridaryti nemažai žalos pačiam žmogui. Pykstant reaguoja visa mūsų organizmo sistema, sukyla energija, kurią turime panaudoti puolimui ir kurią turime kažkokiu būdu ,,išleisti“. Todėl natūralu supykus išsirėkti, nusikeikti, pakumščiuoti pagalvę. Tačiau pasitaiko, kad suaugę neleidžia sau pykti dėl vaikystėje patirtų tam tikrų išgyvenimų, patirčių. Tuomet pykčio jausmas yra blokuojamas, pykčio metu kylanti energija sulaikoma ir stipriai kontroliuojama. ,,Tylus“ pyktis gali virsti sunkiai suvaldomu įtūžiu, neapykanta arba net sukelti tam tikrus organizmo sutrikimus, kaip hipertoniją ar bronchinę astmą.
– Atsiprašymas yra neatsiejamas nuo atleidimo, kartais atleisti būna dar sudėtingiau nei atsiprašyti. Kaip atleisti?
– Atleidimas – procesas, kuomet siekiame išgydyti sielos žaizdas, siekiame atgauti pusiausvyrą, ramybę, pasitikėjimą savimi bei buvimą čia ir dabar. Vengimas atleisti ir skausmo sulaikymas viduje atima galimybę džiaugtis šia gyvenimo diena. Gebėjimas atleisti auga su patirtimi, jo reikia išmokti ir tam subręsti. Svarbiausia atleidžiant – darbas su savimi.
Kalbant apie atleidimo procesą, noriu pasidalinti mokslininko E. Enrighto atliktais vertingais tyrimais atleidimo tema. Jo nuomone, atleidimo procesas yra lanksti seka, kuomet žmogus patiria tam tikras fazes.
Atleidimo fazės:
Atidengimo fazė – žmogus sužino apie gilų emocinį skausmą, sukeltą neteisingos skriaudos. Gali būti išreikšti būdingi pykčiui jausmai ar net neapykanta. Svarstyti, kiek energijos skirti šiam skausmui plėtoti ir kartu efektyviai funkcionuoti, yra labai svarbus šios fazės uždavinys. Labai svarbu pyktį ir kitas neigiamas emocijas pastūmėti į „gydymą“.
Sprendimo fazė – žmogus suvokia, kad jo dabartinis reagavimas į įžeidimą, skriaudą nėra veiksmingas ir bando apsvarstyti atleidimą kaip vieną iš galimybių išeiti iš skausmingos situacijos. Dar nėra atleista, tačiau nuskriaustasis asmuo jau yra nusprendęs žengti pirmuosius žingsnius atleidimo kryptimi. Tačiau labai svarbi yra fazė prieš tai, nes formuojasi kerštingos mintys, jausmai ir norai skriaudėjo atžvilgiu.
Darbo fazė – joje prasideda aktyvus atleidimo ,,darbas“. Asmuo gali stengtis suprasti skriaudėjo vaikystę arba į įvykį pažvelgti kaip į jo gynybos veiksmą. Šis naujas mąstymo būdas yra ne tam, kad atleistų skriaudėją nuo atsakomybės, bet tam, kad geriau būtų galima suprasti, suvokti. Bandydami įsijausti į kito vaidmenį einame gailestingumo linkme, kol visiškai išsivaduojama iš skausmo gniaužtų.
Rezultatų arba gilinimosi fazė – žmogus pradeda atrasti teigiamą išgyventos kančios prasmę. Suprantame, kad patys nesame tobuli, praeityje skaudinome kitus. Emocinis palengvėjimas ir nauja rasta prasmė skatina didesnę užuojautą ir supratingumą savęs ir kitų. Po skaudžios patirties gali atsirasti netgi naujų tikslų gyvenime.
Suvokimas, kad esi netobulas, klystantis ir besikeičiantis, leidžia lengviau priimti mus supančius asmenis bei atleisti jiems ir sau už padarytas klaidas.
