Supažindiname su penkiolika metų Karsakiškio seniūnijai vadovaujančia Nijolė Gaižiūnienė.
Apie darbą Karsakiškio krašte…
– Pirmiausia į Karsakiškį atitekėjau. Atvažiavau į klasiokės atveselį, nuėjome į šokius. Mano būsimas vyras Stasys tuomet dirbo kultūros namų direktoriumi, čia ir susipažinome. Dirbti į Karsakiškį atėjau būdama 22 metų, gavusi tuometinio apylinkės pirmininko Georgijaus Iljino pakvietimą tapti vykdomojo komiteto sekretore. Dirbau dešimt metų, paskui dešimt metų sukomės šeimos versle, Panevėžyje turėjome kavinę „Mantė“. Atėjo laikas, kai versle pasijutome išsisėmę, tuomet gyvenimas vėl atvedė į Karsakiškio seniūniją. Pamenu, kaip ateidama sakiau, kad po dešimtmečio gyvenimas mane iš šios vietos išves, bet taip neatsitiko.
Apie atsakomybę…
– Atsakomybės niekada gyvenime nebijojau ir nebijau. Kai dirbau vykdomojo komiteto sekretore, tekdavo atlikti daug notarinių veiksmų, pasirašyti ant namų, automobilių pirkimo aktų. Ta drąsa bus atėjusi iš vaikystės. Buvau devintas vaikas dešimt atžalų auginusioje šeimoje, tad savo vietą reikėjo išsikovoti. Ir kovojom, ir vieni kitus auginom. Jei broliai lipa į medį, kaip tu nelipsi? Brolis nusipirko motorolerį – kaip čia aš nevažiuosiu. Niekam nesakiusi sėdau ir, žinoma, atsitrenkiau į tvorą. Pamenu, kad po to ir brolis skaudžiai baudė, ir dar beržinės košės nuo tėčio gavau.
Apie šeimos vertybes…
– Šeimos vertybės labai tvirtos buvo ir tėvų šeimoje, taip yra ir mūsiškėje. Esu dėkinga gyvenimui, kad užaugau darbščioje šeimoje. Tėvai buvo labai darbštūs, tvarkingi, jiems esu dėkinga, kad niekada nebuvau alkana. Iš tėvų namų visi išskridome, bet kai mamytė pasakydavo, kad atvažiuotume bulvių kasti, visi sulėkdavome be jokių kalbų. Būdavo, suvažiuojam visi dešimt su antrosiomis pusėmis, dar po vieną ar du vaikus atsivežame. Cepelinų puodai verda, kugelio kalnai prikepti. Dabar, kai tėvelių nebeturime, jaučiame, kad mūsų kumštis byra – ne dėl to, kad susitikti nenorėtume, tiesiog gyvenimas taip diktuoja, yra ir užsienyje gyvenančių. Tad visi suvažiuojam tik lapkričio pirmąją.
Apie ūkio darbus…
– Niekada nebijau pasisakyti, kad ūkiškus darbus moku nuo mažens, tėvai labai spausdavo prie darbų. Nuo mažens žinojau, kad jei noriu pasipuošti ar naujo portfelio, turiu dirbti, eidavom uogauti, grybauti, bėgdavom į fermą padėti mamai veršelių šerti. Mama būdavo gera šeimininkė, eidavo baliams vaišių ruošti. O kaip tada būdavo – atvažiuodavo ir arkliu išsiveždavo trims ar keturioms dienoms. Vaikai likdavome su tetuku ir visą ūkį tvarkydavome – ir gyvulius prižiūrėdavome, ir maistą virdavome, ir į mokyklą eidavome. Užtat ir dabar nebijau nei malkų kapoti, nei daržo sukasti. Darže kapstytis netgi labai mėgstu. Ir daržoves, ir gėles auginu, ir šiltnamį didžiulį turime. Žinau, kad ne visiems tai patiks, bet pasakysiu: išlepino valdžia žmones su pašalpomis. Nesuprantu, kaip kaime gyvenant neužsiauginti bulvių ar svogūnų, neturėti vištytės. Jei karvė per sunku, augink ožką. Mūsų tėvams niekas jokių pašalpų nemokėjo, bet visi buvome aprengti ir pamaitinti, gyvenome kukliai, bet labai tvarkingai. O juk ir mūsų tėvai galėjo prasigerti, ir tada veikė vaikų internatai, bet tėvai turėjo jėgų gyventi kitaip.
Apie šeimininkavimą virtuvėje…
– Išmanyti apie valgio gamybą reikėjo, kai turėjome savo kavinę, bet gaminti nemėgstu. Mieliau tvarkau aplinką, mėgstu ir namus tvarkyti, kuriu aplinkos estetiką. Žinoma, namai būna ir apkuisti, juos ypač apkuičia vyrai. Vaikystėje maitinomės naminiu maistu. Kai pasikalbu su Kazimieru Petraičiu, kuris ragina valgyti raugintas daržoves, nevengti riebalų, galvoju, kad vaikystėje taip ir matinomės: valgydavome daug raugintų agurkų, kopūstų, naminių lašinukų. Prisimenu, kad didžiausias skanėstas būdavo juoda duona, aptepta taukais ir užbarstyta svogūnais. Ir dabar nesame modernaus maisto mėgėjai – jokių sušių, jokių hotdogų, mėgstame sriubas, balandėlius, bulvinius patiekalus. Ir anūkės į svečius atėjusios klausia „Seneli, ar turi tikros mėsos?“ Vyras išverda gabalą šoninės ir joms atpjauna šio skanėsto.
Apie tai, ko man galima pavydėti…
– Su vyru Stasiu užauginome dukrą Modestą ir sūnų Mantą. Turime puikų žentą Egidijų ir puikią marčią Mariją ir jau tris anūkus: septynerių Mėją, ketverių Santą ir trijų mėnesių Augustą. Vyras muzikantas, ilgus metus „Garse“ grojęs saksofonu ir klarnetu, tik dabar instrumentus padėjęs į šalį ir pasinėręs į ūkio reikalus. Saksofoną paima tik per šventes, anūkių paprašytas. Dukra teisininkė, sūnus baigęs vadybą. Labiausiai dėkoju Dievui už tai, kad visi esame greta: dukros šeima pasistatė namą greta mūsų, o sūnaus šeima rengiasi kambarius mūsų name ir netrukus atsikraustys gyventi. Matau, kaip draugių vaikai gyvena užsieniuose, kaip jie vieni kitų ilgisi, suprantu, kokia esu laiminga, kad mūsų šeima vienoje vietoje.