Geležių kultūros centre vyko mokytojos, dailininkės Aldonos Pocienės dailės darbų parodos atidarymas. Ją inicijavo Geležių kultūros įstaigos darbuotojai, siekdami pagerbti talentingą šio krašto asmenybę, atskleisti jos kūrybos grožį ir unikalumą.
Paveikslai iš visos Lietuvos
Parodoje eksponuojami beveik penkiasdešimt Aldonos Pocienės tapybos darbų, kuriuos kažkada dailininkė buvo išdalinusi savo draugams, pažįstamiems, artimiesiems.
Parodos organizatorė Geležių kaimo bendruomenės pirmininkė Jovita Barolienė sako, kad A. Pocienė piešia savo malonumui, darbų nekaupia, o juos dovanoja, taip pat piešia užsakovams, progoms, todėl dailininkės paveikslai pasklidę ne tik Geležių krašte, bet ir po visą Lietuvą.
Organizatoriai internete paskelbė kvietimą, kad norintieji į Geležių kultūros centrą gali atnešti A. Pocienės paveikslų, kurie bus eksponuojami parodoje. Darbai per ne pilną mėnesį atkeliavo iš autorės gimtinės – Kupiškio rajono Antašavos kaimo, iš Panevėžio, dauguma jų – iš Geležių. Didžiąją dalį dailininkės paveikslų padėjo surinkti šio krašto žmonės, jos draugai, pažįstami, buvusių kolegų artimieji.
„Ko gero Geležiuose nėra nė vieno namo, kuriame nekabėjo A. Pocienės paveikslai. Džiugu, kad tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą. Paveikslus vos sutalpinome į dvi dideles sales. Paroda yra visų darbas“, – sakė J. Barolienė ir pridūrė, kad kol dar nebuvo galima rengti gyvų renginių, buvo organizuota A. Pocienės virtuali darbų paroda, išleisti proginiai atvirukai su jos dailės darbu, ant kurių autorė parašė palinkėjimus ir padėkas.
Dailė – gyvenimo dalis
Aplinkiniai apie A. Pocienę atsiliepia tik gražiausiais žodžiais: „Moteris yra talentinga dailininkė, ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, jaunystės laikais – artistiška asmenybė, aktyvi kultūrinėje veikloje. Tai žmogus kuris išsaugojo savyje meno ir asmeninę šviesą ir ja dalijasi su kitais“, – vardijo J. Barolienė.
Pati parodos autorė – kukli, bet švyti ir nestokoja humoro jausmo: „Neatpažinau kai kurių paveikslų, mat jaunystėje dariau, o dabar man jau 84 metukai. Tie piešiniai, kuriuos buvau dovanojusi savo mokiniams, dabar visai kitokie – labai gražiai įrėminti. Ir galiu pasakyti, kad mano pirmieji darbai geresni pasimatė, gal todėl, kad juos piešiau kita technika – ant šlapio popieriaus“.
A.Pocienė pasakojo, kad paveikslus tapydavo serijomis. Jeigu pradėdavo piešti saulėgrąžas, tai ir piešdavo, vėliau pereidavo į kitą seriją, pavyzdžiui, piešdavo miško žvėris, žiemos peizažus, dvarus ir dvarelius.
„Labai mėgstu piešti arklius. Dar kai buvau Kupiškio Antašavos mokyklos mokinė, tada sakydavo, vėl ta mergaitė į parodą atsiųs pluoštą arklių“ – prisimena A. Pocienė.
Būdama garbingo amžiaus moteris ir toliau piešia – dailė yra jos gyvenimo dalis. A. Pocienė pasakoja, kad tapyti jai patinka bet ką, tik dabar nepieštų žmonių portretų.
„Anksčiau portretus piešdavau pieštuku. Dabar šito atsisakiau, na nebent iš tolo žmogų galėčiau nupiešti. Pavyzdžiui, vyrą su skrybėle prie arklio, bet tik ne portretą. Veidus piešti man jau būtų per sunku“, – atviravo A. Pocienė.
Menui amžius ne riba
Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado dailė, moteris pasakojo: „Aš kaip tas žąsinas, jis gyrėsi, kad moka daug darbų, taip ir aš jaunystėje – ir plaukiojau, ir skraidžiau, ir žeme vaikščiojau. Mama pasakė, kad eisiu į pedagoginį, taip ir patapau mokytoja. Buvau ir muzikantė, grojau tėviškės Antašavos kapeloje, dalyvavau įvairiuose vaidinimuose. Stasio Petronaičio centre vesdavau renginius, buvau ir skaitovė, o laisvoje Lietuvoje pradėjau tapyti, nes padidino dailės pamokas iki dvyliktos klasės. Baigiau mokslus tuometinėje Šiaulių dailės pradinėje mokykloje. O šiaip tai dar ir istoriją baigiau, ir dėsčiau“.
Savyje meno šviesą išsaugojusi A. Pocienė talentinga dailininke savęs nevadina, bet pripažįsta, kad yra pelniusi ne vieną pagyrimą, įvertinimą, ir įvairiuose konkursuose laimėjusi.
Paklausta, ar dailės galima išmokti, ar visgi tai yra įgimta, A. Pocienė gūžčioja pečiais: „Tėveliai mėgo žiūrėti į mano piešinius, labai džiaugėsi. Mama buvo iš dainininkų, muzikantų giminės, o tėtis buvo amatininkas, jo broliai buvo visi medžio meistrai. Vis vien esam kažkaip susieti su kūryba“.
Aldona Pocienė gimė Kupiškio rajone, Uoginių kaime. Šiuo metu gyvena Panevėžio rajone, Geležiuose. Čia ji ilgus metus dirbo dailės ir istorijos mokytoja, kuria, myli savo kraštą.
Moteris mokėsi Uoginių pradinėje, Antašavos septynmetėje mokyklose. 1956 m. baigusi Panevėžio pedagoginę mokyklą, dirbo Sodelių septynmetėje (Panevėžio r.), vėliau – Uoginių pradinėje mokykloje mokytoja (Kupiškio r.).
Nuo 1964 m. Geležių vidurinėje mokykloje dailės ir istorijos mokytoja. Moteris baigė Šiaulių ir Vilniaus pedagoginius institutus, kur įgijo dailės ir istorijos mokytojos specialybes. Mokytoja A. Pocienė ilgus metus vadovavo mokinių kraštotyros būreliui, rinko ir sistemino krašto istorijos medžiagą, nuosekliai fiksavo, aprašė svarbiausius tuometinius įvykius. Daugybė šios medžiagos yra saugoma Geležių kultūros namuose.
A. Pocienė keletą metų dirbo Panevėžio rajono centriniuose kultūros namuose. Ji vedė įvairius renginius, koncertus, dalyvavo teatrinėje veikloje. Moteris ir šiuo metu nestokoja humoro jausmo, šmaikštaus žodžio bei vertina, pagiria, paskatina žmones, dirbančius kultūrinėje veikloje.
Moters dailės darbai yra ne vieną kartą eksponuoti bendrose dailės mokytojų darbų parodose, tačiau savo personalinių parodų taip ir nesurengė.
