Jupiterio palydovo Ganimedo, kuris yra didžiausias mūsų saulės sistemos palydovas, atmosferoje astronomai pirmą kartą aptiko vandens garų egzistavimo įrodymų, skelbiama naujame tyrime.
Anot mokslininkų, šis atradimas galėtų atskleisti panašias vandeningas atmosferas, kurios gali gaubti kitus ledinius kūnus saulės sistemoje ir už jos ribų, rašoma Space.com.
Ankstesni tyrimai rodė, kad Ganimedas, kuris yra didesnis už Merkurijų ir Plutoną bei vos šiek tiek mažesnis už Marsą, gali turėti daugiau vandens nei visi Žemės vandenynai kartu sudėjus. Vis dėlto, Jupiterio palydovas yra toks šaltas, kad vanduo jo paviršiuje yra visiškai sušalęs. Bet koks skysto pavidalo vanduo Ganimede egzistuotų maždaug 160 kilometrų gylyje po jo pluta.
Ankstesni darbai rodė, kad ledas Ganimedo paviršiuje iš kieto pavidalo iš karto pavirstų dujomis, praleidžiant skystą formą, dėl to vandens garai galėtų suformuoti ploną milžiniško mėnulio atmosferą. Tačiau šio vandens įrodymai pasirodė sunkiai pasiekiami, bent jau iki šiol.
Naujame tyrime mokslininkai analizavo senus ir naujus Ganimedo duomenis iš NASA „Hubble“ (liet. Hablo) kosminio teleskopo. 1998 metais „Hubble“ užfiksavo pirmuosius ultravioletinius Ganimedo kadrus, tarp kurių ir jo pašvaisčių vaizdiniai, kurie yra palydoviniai Žemės šiaurinių ir pietinių pašvaisčių atitikmenys. Spalvingos įelektrintų dujų juostos šiose pašvaistėse padėjo pateikiant įrodymus, jog Ganimedas pasižymi silpnu magnetiniu lauku.
Ultravioletiniai signalai, aptikti šiose pašvaisčių juostose, demonstravo, kad egzistuoja deguonies molekulės, kurių kiekviena sudaryta iš dviejų deguonies atomų, ir kurie susidaro kuomet įkrautos dalelės ardo ledinį Ganimedo paviršių. Vis dėlto, dalis šių ultravioletinių emisijų nesutampa su tuo, ko būtų galima tikėtis iš gryno molekulinio deguonies atmosferos. Ankstesnis tyrimas rodo, kad šie neatitikimai buvo susiję su signalais iš atominio deguonies — tai yra, atskirų deguonies atomų.
„Vykdydami didelę stebėjimo programą, remiančią NASA „Juno“ misiją į Jupiterį, tyrėjai, naudodamiesi „Hubble“ teleskopu, siekė išmatuoti atominio deguonies kiekį Ganimedo atmosferoje. Netikėtai jie atrado, kad ten beveik nėra atominio deguonies, o tai rodo, kad ankstesniems ultravioletiniams signalams reikia ieškoti kito paaiškinimo.
Savo dėmesį mokslininkai sutelkė į tai, kaip stipriai per dieną svyruoja Ganimedo paviršiaus temperatūra, kuomet vidurdienį ties pusiauju ji siekia -123 laipsnius pagal Celsijų, o naktį – apie -193 laipsnius Celsijaus. Karščiausiuose taškuose Ganimede ledas gali būti pakankamai įšilęs, kad iš karto virstų garais. Jie atkreipė dėmesį, kad skirtumai, regėti keliose ultravioletinėse Ganimedo nuotraukose, artimai sutampa su vietomis, kuriose būtų galima tikėtis aptikti vandens garų šio palydovo atmosferoje, atsižvelgiant į jo klimatą.
„Vandens garai atmosferoje puikiai atitinka duomenis,“ – Space.com sakė tyrimui vadovavęs autorius Lorenz Roth, Stokholmo Karališkojo technologijos instituto KTH planetų mokslininkas.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios ankstesnis tyrimas nesugebėjo aptikti vandens Ganimedo atmosferoje, yra ta, kad ultravioletinis signalas iš molekulinio deguonies yra labai stiprus. „Šiame stipresniame deguonies signale yra sunku aptikti kitus signalus,“ – sakė Roth.
„Šie atradimai rodo, kad vandens garai iš tiesų egzistuoja ledinių kūnų atmosferose išorinėje saulės sistemoje,“ – sakė Roth. „Dabar mes galime jį pamatyti daugiau vietų“. Savo atradimus mokslininkai pirmadienį, liepos 26 d., pristatė žurnale „Nature Astronomy“.