Paulinos Petrauskaitės balsą daugelis panevėžiečių kiekvieną darbo dieną girdi nuo 15 val. radijo stotyje „Pulsas“ transliuojamoje laidoje „Pulsuojam atsipalaiduojam“. Paulina šiais metais baigusi kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete, dėl, galbūt ne taip kaip svajota, susiklosčiusių aplinkybių, grįžo į gimtąjį Panevėžį ir šiuo metu dirba ne tik minėtoje radijo stotyje, bet ir dresuoja šunis.
Į radiją atvedė universitetas
Nors iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad Pauliną į radiją atvedė tėtis Valdas Petrauskas, radijo stoties „Pulsas“ direktorius, vis dėlto mergina tvirtina, kad ją į šią sferą atvedė universitetas.
„Trečiame kurse turėjau garso redagavimo paskaitas universitete, kurioms ruošiau projektą, t. y. kūriau muzikinę-pažintinę laidą „Muzikos alchemija“. Ji pateko į eterį. Vėliau teko įmonei kurti komunikacijos planą, todėl pasirinkau „Pulsą“. Niekad per daug nesiveržiau įsitvirtinti Panevėžyje. Iš tiesų, kai ketvirtame kurse reikėjo rinktis praktikos vietą, net nesvarsčiau apie Panevėžį ir pasirinkau sėkmingą reklamos ir kino įmonę Vilniuje. Tačiau po nepilnų dviejų mėnesių kavos virimo, siuntinukų vežiojimo, virtuvės tvarkymo, lenkiškų romanų vertimo, nemokant kalbos ir įmonės automobilio nuleistos padangos keitimo, nutraukiau praktikos sutartį. Turėjau susirasti naują praktikos vietą. Tad štai taip atsidūriau ten kur vyksta nuolatinis tobulėjimas – radijo stotyje „Pulsas“. Kai tik baigiau bakalaurinį darbą, sukūriau naujos laidos „Pulsuojam atsipalaiduojam“ koncepciją ir pradėjau dar daugiau laiko praleisti studijoje“, – pasakojo 23 metų panevėžietė Paulina.
Radijas – vieta savirealizacijai
Paulina save pristato kaip kūrybingą, žingeidžią ir laisvą sielą. Galbūt todėl radijas jai atrodė kaip ideali vieta save realizuoti. Paklausta, ar nuo pat vaikystės svajojo apie darbą radijuje, ji teigė, kad tokio plano nebuvo.
„Radijas visada atrodė vieta, kurioje galėčiau save realizuoti, bet nieko konkretaus neplanavau. Vaikystėje girdėdavau kaip radijo laidas vedė mano tėtis. Jis atsivesdavo mane į radiją ir viskas ten atrodė taip įdomu bei paslaptinga – daug mygtukų ir švieselių. Studijų metais vienaip ar kitaip mano keliai atvesdavo į studiją, o šiandien aš čia praleidžiu gerokai daugiau laiko nei iki tol“, – sakė Paulina.
Naujų žinių įgijimas – kaip oras reikalingas
Jaunosios kolektyvo „Pulsas“ narės rubrikai „Ši diena muzikos istorijoje“ greit švęs pirmąjį gimtadienį, o prieš tai minėta laida „Pulsuojam atsipalaiduojam“ eteryje girdima jau trečią mėnesį. Akivaizdu, kad merginai tikrai nestinga kūrybiškumo kuriant laidas.
„Pirmąjį mėnesį pasiruošti laidai prireikdavo visos darbo dienos, o kartais ir vakaro, ne tik dėl to, kad norisi sukurti informatyvų ir kokybišką produktą, bet ir dėl to, kad man muzikinės temos yra be galo įdomios, todėl užtrunku domėdamasi, kaip sakoma, „dėl savęs“. Tai šiame darbe man labiausiai ir patinka – įdomaus turinio kūrimas. Kaip minėjau, esu žingeidi, todėl nuolatinis domėjimasis man kaip oras reikalingas. Taip pat, tokiu būdu išreiškiu savo kūrybiškumą, atrinkdama ir pateikdama svarbiausią informaciją“, – apie pasiruošimą laidoms pasakojo Paulina.
Pasak P. Petrauskaitės, ji yra individualistė, tad dirbti poroje ar komandoje, jai tikras iššūkis. „Kalbant apie iššūkius – labai juos mėgstu, vienas tokių man buvo pavaduoti atostogaujantį kolegą Valdemarą ir vesti laidą poroje, su kolege Diana. Esu individualistė, dirbti poroje buvo šioks toks iššūkis, tačiau pavyko puikiai susitvarkyti. Darbas poroje reikalauja komunikabilumo ir empatijos partneriui, kartais gerąja prasme jausdavausi lyg psichologo kabinete, man tikrai labai patiko ši patirtis“, – atviravo mergina.
Įdomiausia kalbinta asmenybė
Paklausta, kokį įdomų žmogų jai labiausiai patiko kalbinti, Paulina nė nedvejodama atsakė – Ieva Narkutė. „Prieš skambindama jai tikėjausi lakoniško 5 minučių pokalbio apie naują jos ir Svaro dainą „Liūdnos dainos“, o mes prašnekėjome pusę valandos! Labai įdomu pažinti menininkus, jų požiūrį į kūrybą ir gyvenimą. Ieva labai nuoširdi ir paprasta, turinti savitą, gilų požiūrį, intelektualią auditoriją. Jos muzika daug apie ją pasako, todėl ilgas, įdomus pokalbis, nors buvo netikėtas, tačiau tikrai nestebino“, – prisiminė Paulina.
Čia ir dabar
P. Petrauskaitė teigė, kad konkrečių planų ateičiai neturi bei gyvena čia ir dabar. „Gyvenu, daugiau mažiau, šia diena, ir stengiuosi įsiklausyti į save. Jei jaučiuosi laiminga, reiškia viskas klostosi taip, kaip turi klostytis. Šiuo metu taip ir yra“, – džiaugėsi ji.
Laimė gali gyventi ir mažame mieste
Paklausta, ar svajoja dirbti žinomesnėje Lietuvos radijo stotyje, Paulina tvirtai teigė, kad svajoja „Pulsą“ padaryti žinomesniu.
„Čia jaučiuosi, kaip namuose, jei vieną dieną šie namai, taps per ankšti, pagalvosiu, kur kelti sparnus. Kol kas gera čia. Kaip ir pasakojau, pirminis planas buvo praktika Vilniuje, įsitvirtinimas sostinėje. Tą kartą asmeninė patirtis parodė, kad milijoninį pelną gaunanti įmonė, man kaip būsimai specialistei, pasiūlė praktiką kavos virimo ir automobilių mechanikos srityse. Dažnai idealizuojame tai ko idealizuoti nereikia, bėgame toliau nuo namų, nes kažkur miestas didesnis, žolė žalesnė, didesnės galimybės. Galbūt svarbiausia pajausti, kur didesnė laimė, ji gali gyventi ir mažame mieste“, – pasakojo Paulina.
Radijas nėra vienintelė aistra
Nors darbas radijo stotyje, atrodo, atima didelę dalį laisvo laiko, vis dėlto mergina suspėja ir dar daugiau. „Tai nėra vienintelis mano darbas, turiu individualią veiklą – užsiimu šunų dresūra. Ir šitą darbą myliu lygiai taip pat, o gal net truputėlį labiau, nei radiją. Kad būsiu šunų dresuotoja žinojau nuo darželio, o apie radiją taip anksti dar tikrai negalvojau. Tik klausydavau kaip laidas eteryje vedė mano tėtis ir man tai labai patiko. Veiklų dabar turiu daug: rašau tekstus, piešiu, skaitau knygas, tik tai ne darbas, o kūryba ir savirealizacija“, – atviravo Paulina.
Darželio svajonė virtusi realybe
Pasak Paulinos, kad ji nori būti šunų dresuotoja, žinojo jau darželyje.
„Jau tada daug skaičiau, svajojau ir domėjausi. Kai man buvo 13 metų įsigijome amerikiečių stafordšyro terjerą. Tada viskas įsibėgėjo iš praktinės pusės. Didžiąją dalį paauglystės praleidau šunų agility sporto aikštelėje su trenere Aušra Volosenkiniene, ten ir išmokau svarbiausių šuns valdymo subtilybių, baigiau neakivaizdinę kinologų mokyklą ir lankiausi įvairiuose seminaruose visoje Lietuvoje. Studijų metais turėjau labai smagų klientų ratą Vilniuje, kurie tapo ir mano draugais. Grįžusi į Panevėžį planuoju susikurti naują ratą čia. Šiuo metu dirbu individualiai ir natūraliomis sąlygomis, parke, mieste, namuose“, – apie įgytas žinias ir planus pasakojo Paulina.
Paklausta, kokia yra svarbiausia pamoka dresuojant šunį, mergina tvirtino, kad pirmiausia turi mokytis šeimininkas, o tik tada šuo. „Būtų lengva jei dresuočiau šunis pati. Esmių esmė – išmokyti šeimininką pajausti ir valdyti savo šunį pačiam. Dresūros pamokose mokosi šeimininkas, todėl tai iš esmės darbas su žmonėmis, o ne su šunimis“, – sakė mergina.
Nors iš pirmo žvilgsnio darbas radijuje ir šunų dresūra, atrodo, neturi nieko bendro, vis dėlto mergina teigia, kad yra šis tas, kas jungia šias dvi sritis. „Radijuje kalbu žmonėms, nors ir negaunu tiesioginio atgalinio ryšio, priešingai nei dresūros atveju, kur atgalinį ryšį gaunu. Tačiau abiejuose darbuose kalbu žmonėms, suprantamai ir, tikiuosi, įdomiai“, – atviravo panevėžietė.
