Panevėžio teatre „Menas“ spektaklį „Parazitai“ pastatęs jaunas režisierius Tada Montrimas – įdomi asmenybė, kurio biografija perpinta įdomiais faktais. Režisierius kilęs iš Žemaitijos ir augo senelių sodyboje Viešvėnuose. Baigęs Telšių Žemaitės gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą, bet nebaigė mokslų ir ketvirtame kurse nutraukė mokslus.
Toliau žinių siekė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2011 metais baigė teatro bakalauro studijas, o dar po poros metų ten pat įgijo ir teatro magistro laipsnį.
Režisūros mokėsi Maskvoje
Meniškos sielos jaunas vyras pradėjo linkti link režisūros ir per porą metų baigė režisūros magistro studijas Maskvoje.
„Po studijų Maskvoje buvo poros metų pertrauką ir dirbau Telšių „Žemaitės“ teatre. Tačiau ten nestačiau spektaklių – buvau užsiėmęs renginių organizavimu. Kodėl nelikau Maskvoje po studijų? Ten įvyko finansinė krizė ir visi suplanuoti tarptautiniai projektai tapo perpus brangesni. Investuotojai nusprendė tuos projektus stabdyti. Todėl ir grįžau į Lietuvą“, – prisiminė penkerių metų senumo įvykius T. Montrimas.
Dirbo Ulan Udė teatre
Pasak jo, vis tiek dar važinėjo į Maskvą ir statė spektaklius.
„Po metų gavau pakvietimą dirbti Ulan Udė teatre. Išvažiavau ir ten išbuvau du su puse metų valstybiniame teatre. Ten pastačiau 7 spektaklius. Buvo gana įtemptas laikotarpis, bet kūrybiškai stiprus. Dabar grįžau atgal į Lietuvą – išmokau ko norėjau, įgavau patirties, kurios norėjau. Žinių bagažas didelis“, – pasakojo T. Montrimas ir pasidžiaugė, kad dabar gali dirbti Lietuvoje.
Į teatrą „Menas“ pakvietė meno vadovas
Paprašius paaiškinti, kaip atsirado Panevėžyje ir statė spektaklį teatre „Menas“, T. Montrimas šypteli:
„Atvažiuoti ir statyti teatre „Menas“ pakvietė meno vadovas Vytautas Kaniušonis. Su juo bendravau dar studijų Lietuvoje metu – jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo mano dėstytojas. Nors jau dirbau Rusijoje, bet jis dėliojosi planus ateičiai ir paklausė, ar nenorėčiau statyti spektaklį Panevėžyje. Tada pasakiau, kad yra pjesė, kuri jaudina ir noriu pastatyti. Pjesė šiuolaikinė, drąsi ir sutarėme – darysime spektaklį. Tas planas įvyko ir pavyko.“
Pjesė aktuali ir drąsi
Jaunasis režisierius paaiškino, kodėl pasirinko statyti šį spektaklį, kodėl ji jam aktuali ir artima.
„Pjesė – labai aktuali šiam laikotarpiui. Jos nebūtų galima pastatyti prieš du tris metus vien dėl techninių galimybių. Pjesės autorius – Julius Paškevičius, su kuriuo pastatėme spektaklį „Ribos“. Šis spektaklis prieš kelerius metus kamerinių teatrų festivalyje laimėjo prizus, o pjesė drąsi, aštri. Man atrodo, kad reikalinga šiandien“, – sakė režisierius ir aiškino, kodėl spektaklis su rubrika „N–16“:
„Man keiksmažodžiai nėra būtini, bet žodinė išraiškos forma būtina. Spektaklyje rodomas tam tikro žmonių sluoksnio gyvenimas. Todėl negalima apsimesti, kad tie žmonės bendrauja nevartodami keiksmažodžių. Jie nesako „Rupūžė“, „Po velnių“ ir panašiai. Spektakliui reikalingi keiksmažodžiai. Juk reikia perteikti natūralią bendravimo formą. Tai yra kalbos dalys, kurios negaliu išimti, yra pjesė, kurios formos pakeisti negaliu. Keiksmažodis nėra priemonė, ką nors išreikšti, tai yra kalbos dalis, kuri būdinga tam tikram žmonių sluoksniui.“
Laisvas menininkas
T. Montrimas sako, kad yra laisvas menininkas ir gali laisvai migruoti bei siūlyti teatrams savo mintis.
„Dabar dirbu Panevėžyje, o vėliau yra planų statyti spektaklį Rusų dramos teatre. Esu keliaujantis menininkas, turiu idėjų, kuriomis dalinuosi. Jeigu kas susidomi, prasideda bendradarbiavimas. Gyvenu sostinėje, bet galiu iškart važiuoti ten, kur susidomima mano idėjomis“, – prisipažįsta jaunasis režisierius ir pasidžiaugė, kad su sutarti su panevėžiečiais aktoriais sekėsi puikiai.
Ta pati pjesė skirtingose šalyse
Migruojantis režisierius prisiminė, kad 2014 metais Lietuvoje pastatė spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ pagal Teklės Kavtaradzės pjesę.
„Šį spektaklį stačiau Nacionaliniame dramos teatre. Šis projektas atsirado po nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmės“. Pagal tą pačią Teklės Kavtaradzės pjesę Maskvoje pastačiau spektaklį praėjusį rudenį. Pjesę pats išverčiau į rusų kalbą ir stačiau visiškai naują spektaklį. Tai tik buvo ta pati pjesė. Tiesiog supratau, kad prieš ketverius metus neturėjau tokios patirties – nei profesinės, nei gyvenimiškos, kad galėčiau tą pjesę pastatyti, kaip norėjosi. Čia kaip su tuo pirmu blynu, nes trečias, ketvirtas, dešimtas blynas bus visai kitoks. Ta medžiaga man buvo svarbi ir pasiūliau vienam Maskvos teatrui. Pasiūlymas buvo priimtas“, – pasakojo T. Montrimas vienos pjesės statymą dvejuose teatruose.
Teatro kalba – universali
Pasiteiravus, ar yra skirtumas tos pačios pjesės statymų tarp tų dviejų skirtingų šalių teatrų, T. Montrimas aiškino:
„Nemanau, kad yra didžiulis skirtumas. Geri spektakliai ribų neturi. Atveža į Lietuvą to paties Rimanto Tumino spektaklius statytus Rusijoje ir jie puikiai žiūrisi lietuviškoje scenoje. Nėra skirstymo spektaklis Rusijai arba spektaklis tik Lietuvai. Su geru spektakliu ir teatru visur būsi geras. Juk sakoma „Mercedes“ ir Afrikoje – „Mercedes“. Jei yra kokybiškas daiktas, pastatymas, knyga – sienų nebelieka. Teatro kalba yra universali, o geros spektaklių temos artimos ir suprantamos daugeliui žmonių. Negalima apsiriboti vienu konkrečiu miestu arba atskira visuomenės dalimi.“
