Mažas jaukus šeimos restoranas, kuris primintų Viduržemio jūros regioną. Tokia buvo Šiauliuose gimusių ir augusių brolio ir sesers svajonė. Jie savo Italiją sukūrė Panevėžyje: tai kainavo nemažai nervų, kelis kilogramus prarasto svorio ir daug džiaugsmo.
25 metų Laurynas Jonušas buvo dar mokinys, o jo sesuo Justina – studentė, kai abu sutarė kada nors įkursią restoraną. Jiedu turėjo ir pavyzdį – verslą plėtojantį tėvą, kuris galėjo su atžalomis pasidalyti savo išmoktomis pamokomis.
Laurynas su Justina, kuriuos skiria šešeri metai, vaikystėje, kaip ir daugelis vaikų, pešėsi, tačiau drauge ir žinojo, kad nėra kito tokio žmogaus, kuriuo taip galėtų pasikliauti. Nors L. Jonušas – jaunėlis, jis tapo jųdviejų restorano „Bisas“ pagrindinėje Panevėžio aikštėje direktoriumi. Negana to, jam tai pirmas nuolatinis darbas, o Justina – daugelio čia įgyvendintų idėjų autorė.
Surado geras patalpas
„Kai dar buvau mokinys, o sesuo studijavo lietuvių literatūrą ir režisūrą Klaipėdoje, pasvarstydavome, kad norėtume turėti restoranėlį“, – pasakojo L. Jonušas. Įgijusi bakalauro laipsnį uostamiestyje sesuo persikėlė į Vilnių ir ten baigė žurnalistikos magistro studijas.
Į sostinę iš Šiaulių išvyko mokytis ir Laurynas – studijavo finansus ir ekonomiką. Kodėl jiedu savo restoranui pasirinko ne Šiaulius, Klaipėdą ar Vilnių, kuriuos jau gerai pažino?
„Panevėžys niekada mums nebuvo svetimas, esu dirbęs čia vasaromis, nes tėtis čia turi verslą“, – paaiškino Laurynas. Rinkdamiesi, kur galėtų steigti savo restoraną, jie su seserimi dairėsi vietos ir Šiauliuose. Tačiau ten jiems pasirodė nepagrįstas patalpų nuomos kainos ir vietos santykis, o ir patalpos nebuvo pačios geriausios.
Jaunieji verslininkai svarstė ir apie Vilnių, tačiau jau žinojo, kad į atsiradusias vienas patalpas Senamiestyje pretenduoja mažiausiai šeši nuomininkai, o konkurencija didžiulė.
„Taip nutiko, kad radome gerą vietą Panevėžyje. Anksčiau čia veikusi įmonė bankrutavo. Su seserimi pagalvojome: jei darome, darome čia ir dabar“, – apie 2017-ųjų pavasarį pribrendusią idėją sakė L. Jonušas. Jie išsinuomojo susirastas patalpas pačiame miesto centre, šalia Juozo Miltinio dramos teatro ir įvairių įstaigų, kurių darbuotojai dabar suguža į „Bisą“ per pietų pertrauką.
Atrado savo formulę
Šviežias maistas, didelės porcijos, malonus aptarnavimas – tokius sau keliamus reikalavimus numatė jaunieji verslininkai, nutarę pavergti Panevėžį.
„Norime, kad žmogus būtų patenkintas ir maistu, ir aptarnavimu, ir kaina. Siekėme, kad atėjęs pas mus jis nenusiviltų. Tuomet jis ateina ne tik papietauti, bet ir papusryčiauti, pavakarieniauti. Mes nemeluojame klientui, darome viską taip, kaip norėtume patys gauti“, – paprastą, bet veiksmingą verslo formulę atskleidė Laurynas.
Sesers valdos – idėjos, rinkodara, virtuvė. Laurynas tapo direktoriumi, ant jo pečių gula buhalterija, kiti popieriniai reikalai ir Justinos idėjų įgyvendinimas. Dauguma receptų atsirado natūraliai, dar iki nusprendžiant atidaryti restoranėlį: Justinai improvizuojant ir skonius aptariant su vyru namuose Vilniuje ar gimtuosiuose namuose Šiauliuose, vakarieniaujant visiems kartu su šeima ir draugais.
Ir nuovargis, ir džiaugsmas
Įgyvendinti savo idėjas broliui ir seseriai prireikė penkių mėnesių ir begalinio visos šeimos palaikymo. Tačiau jaunieji verslininkai pirmomis darbo dienomis apstulbo – tiek lankytojų jie nesitikėjo. Kartu su džiaugsmu apėmė ir panika: kaip pavyks viską spėti ir svarbiausia – nenuvilti.
„Panašu, kad Panevėžys laukė ko nors panašaus, – tokio itališką primenančio šeimos restoranėlio. Mūsų kaimynų, greta įsikūrusios kavinės, darbuotojai vis klausinėjo, kada mes pradėsime dirbti. O kai porą dienų prieš atidarymą apie tai paskelbėme feisbuke, sulaukėme gal 600 patiktukų ir komentarų“, – pasakojo Laurynas.
Jis pats pirmą dieną, nors kamavo nerimas ir vargino didžiulis nuovargis, lakstė po salę šypsodamasis. Vienu metu nedideliame restorane gali įsikurti 25 žmonės.
„Tai buvo mūsų svajonė, kuri tądien išsipildė. Labai džiaugiausi, kad pas mus atėjo tiek daug žmonių“, – ir dabar nenustygdamas vietoje apie tai kalba L.Jonušas. Skųstis jis neturi dėl ko ir todėl, kad mieste, į kurį jį atvedė verslas, sutiko mylimą žmogų – kultūros istorijos studentė Martyna dirba restorane barmene.
Pats sukosi kiauras paras
Iš pradžių restorane dirbo dvi padavėjos, trys virėjai ir viena pagalbinė darbuotoja. Dabar kolektyvas išsiplėtęs iki dešimties žmonių. Laurynas prisiminė tą laiką, kai restoranas skaičiavo pirmąsias dienas. Jis pats stojo prie baro ir taip porą mėnesių plušo be laisvadienių.
„Prie baro dirbdavau nuo 10 valandos ryto iki 22 valandos, savaitgaliais – dar ilgiau. O dar ir produktus sužiūrėti, užsakyti reikėjo, tvarkyti buhalteriją“, – apie maratoną, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, pasakojo jaunasis verslininkas. Verslo pradžioje jis nenorėjo samdyti daug darbuotojų, o ir tėtis tokį patarimą buvo davęs. Ilgainiui suprato turįs susirasti sau pamainą, antraip pervargsiąs. Tačiau teko gerokai pasikamuoti, kol rado tinkamą žmogų. „Nauja vieta, todėl žmonės galbūt bijojo pas mus eiti. Suprantama, kad nerimavo, gal neišsilaikysime, nesumokėsime atlyginimų“, – svarstė L. Jonušas.
Jis neslėpė, kad kol įsivažiavo, šlubavo virtuvės greitis – turėjo vos tris virėjus. Tekdavo ir valandą maisto palaukti.
„Visiems buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Pamenu, vieną sekmadienį žmonės užsakyto maisto laukė valandą ir 40 minučių. Buvo labai nepatogu ir nemalonu, vėliau susiradome dar vieną žmogų dirbti virtuvėje, ir padėtis pasikeitė“, – apie praeities bėdas pasakojo restorano direktorius. Dabar restoranas gyvena tokiu ritmu: didysis antplūdis – per pietus, vėliau – atoslūgis, o vakarop vėl prisirenka lankytojų.
Įkvėpė tėvo istorija
L. Jonušas pasakojo, kad sunkiais momentais, kai pats vos laikėsi ant kojų iš nuovargio, prisimindavo savo tėvo keliolikos metų senumo istoriją.
„Pradėdamas verslą tėtis dvejus metus nematė nieko, tik darbą. Jis užsiima maisto produktų tiekimu, prekyba. Aš augau su jo verslu. Kai tėtis pradėjo, man buvo dešimt metų. Nematydavau jo po kelias paras. O kai sugrįždavo, būdavo labai pavargęs“, – pasakojo L. Jonušas.
Iš savo tėvo jie su seserimi sulaukė ne tik patarimų, bet ir pagyrų, kai restoranas įsibėgėjo. Apie plėtrą jie su seserimi Justina bent kol kas nesvajoja. Tiesa, viena koja jiedu jau įžengė ir į Vilnių – viename iš biurų pastatų siūlo dienos pietus.