Netekome Lietuvos skautijai ir Panevėžiui nusipelniusios skautininkės sesės Gražinos Judickienės, Panevėžio krašto skautų atkūrėjos, ilgametės jaunesniųjų skautų „Birutės“ draugovės draugininkės.
Panevėžio krašto skautai atsikūrė Zitos Meškelytės-Grubinskės, Jūratės Gelžinienės ir sesės Gražinos Judickienės dėka 1995 m. rugsėjo 15 d. Mokytojoms kartu stovyklaujant kilo mintis kreiptis į Švietimo skyrių, kur vykdavo direktorių susirinkimai.
Viename jų Zita Meškelytė-Grubinskė pristatė skautų organizacijos atkūrimo idėją. Po direktorių susirinkimo Zita susitiko sesę Gražiną ir pradėjo veiklą. „Aš vis sakau, kad per vėlai skautavimas atėjo į mano gyvenimą.“ – tuomet sakė G.Judickienė. Taip, trijų moterų dėka Panevėžyje atgimė skautų judėjimas, skatinęs jaunų žmonių aktyvumą pilietiškumą ir mokęs bendruomeniškumo.
1995 metų vienos Panevėžio mokyklos direktorius Kazimieras Armonavičius pasikvietė Gražiną į kabinetą: „Mokytoja Gražina, mokykloje reikia įkurti skautus“. Taip 1996 m. Panevėžio Senvagės vidurinėje mokykloje įkurta „Birutės“ draugovė, kuriai vadovavo Gražina Judickienė iki 2012 m.
Kukli, besišypsanti, nuoširdžiai tikinti, balsinga, Tėvynę branginanti – ji savo pavyzdžiu mokė kiekvieną kasdien gyventi pagal skautų šūkį „Dievui.Tėvynei. Artimui.“ ir skatino kasdien nepamiršti padaryti po gerąjį darbelį. Skautuose auginusi ne vieną vaiką, ji puoselėjo pilietiškumą ir jų šeimose, skatino bendrauti, kvietė į stovyklas, dalinosi meile ir nuoširdžiai rūpinosi.
1998-2004 m. sesė Gražina vadovavo Panevėžio krašto skautams- buvo krašto seniūnė. Nuo to meto likę gražūs skautų draugystės prisiminimai su KOP Aviacijos baze Pajuostėje (buvusi bazė dabar perkelta į Šiaulius). Tuo laiku bazės viršininku buvo pulkininkas leitenantas (dabar atsargos karininkas) Povilas Šimkavičius. 1998 m. Povilas Šimkavičius viename miesto laikraštyje rašė: „Džiaugiuosi, kad mes su sese Gražina buvome gražaus bendradarbiavimo tarp II Aviacijos bazės karo lakūnų ir Panevėžio krašto skautų pradininkais ir kad ši draugystė tęsiasi ligi šiol.“
Skautai teigia: „Jei ne sesės Gražinos dalis, įskiepyta mano gyvenime, nežinočiau kas yra pasiaukojimas, meilė, viltis ir tikėjimas! Ji mane ruošė gyvenimui!!!“, „Praėjo jau per 13 metų, bet jos perteiktos vertybės, išliko man pasąmonėje, gyvenime ir vykdomoje veikloje iki šiol“, „Tik Gražinos dėka mano gyvenimas neatsiejamas nuo Dievo, Tėvynės, Artimo!“.
Ji buvo ir tebėra kiekvienam, kad ir trumpai skautavusiam, pavyzdys, koks turi būti tikras skautas, koks turi būti geras žmogus.